Seksualinis priekabiavimas ir seksualinė prievarta yra neretas reiškinys sporto pasaulyje. Daug sportininkų, ypač sportininkių, yra tapę smurto ir prievartos aukomis. Daugelį metų aukos tylėjo ir slėpė savo patirtį, bijodamos visuomenės ir žiniasklaidos pasmerkimo, tačiau pastarojo meto tendencijos rodo, kad padėtis gerėja: vis daugiau atletų(čių) kalba apie seksualinį priekabiavimą ir prievartą sporte. Teisiniu požiūriu pagrindinis seksualinio priekabiavimo bylų bruožas yra tas, kad įrodinėjimo našta gali būti perkeliama kaltinamajam. Baudžiamojoje teisėje šis mechanizmas kelia abejonių dėl galimo nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimo. Tačiau kadangi tarptautinės sporto federacijos drausminėse bylose taiko žemesnį įrodinėjimo standartą, ši procesinė ypatybė vertinama palankiai. Kartu būtina pažymėti, jog žemesnis įrodinėjimo standartas jokiu būdu nereiškia, kad seksualinio priekabiavimo ir prievartos bylos gali būti tiriamos ne taip delikačiai ar atsakingai. Atvirkščiai, šio reiškinio teisinė ir kriminologinė specifika implikuoja, kad būtina aiškiai nustatyti ribas tarp seksualinės prievartos, seksualinio priekabiavimo, neprofesionalaus elgesio ar tiesiog flirto. Atitinkamas ribų nustatymas, viena vertus, užtikrina, kad kaltininkai neišvengtų atsakomybės net jei ji santykinai nedidelė, antra vertus, apsaugo nekaltus asmenis nuo nepagrįstų kaltinimų.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.