Laisvės atėmimo bausmės konstravimo prielaidos Lietuvoje kritinės kriminologijos požiūriu: įkalinimo tikslų analizė

Santrauka

Pasaulyje ir Lietuvoje deklaruojami laisvės atėmimo bausmės tikslai yra apsaugoti visuomenę nuo nusikaltimų ir sumažinti recidyvą; pripažįstama, kad šie tikslai gali būti pasiekti tik tuomet, jeigu laisvės atėmimo laikotarpis yra skiriamas kalinio laipsniškam grąžinimui į visuomenę (UNODC 2015). Vis dėlto naujausiuose Lietuvos strateginiuose dokumentuose pažymima, kad bausmių vykdymo sistema neskatina nuteistųjų keisti kriminalinio pobūdžio įpročių, nuteistųjų resocializacija yra fragmentuota ir tai, kad įkalinimo įstaigų darbuotojai atlieka nuteistųjų apsaugą ir priežiūrą, o ne resocializaciją ir socialinės pagalbos teikimą (LR Vyriausybė 2021b). Straipsnyje remiantis socialinio konstrukcionizmo tradicijos (Berger, Luckmann 1999) ir kritinės kriminologijos (Christie 1999; Hulsman 1997; Quinney 2004; Mathiesen 2006) idėjomis nagrinėjami laisvės atėmimo bausmės tikslai Lietuvos bausmių vykdymo sistemos pertvarkos kontekste ir nurodomos galimos deklaruojamų įkalinimo tikslų įgyvendinimo problemos. Dokumentų analizė parodė, kad įkalinimo problemų iškėlimas ir įvardijimas yra sąlygotas įsipareigojimų tarptautinėms organizacijoms ir projektams bei Lietuvos politinės darbotvarkės tikslų kaskadavimo. Lietuvoje laisvės atėmimo tikslai išlieka gana bendri ir instrumentiški, siekiantys pateisinti esamas arba numatytas reformos priemones, o iš pataisos įstaigų veiklos reikalaujama ilgalaikio teigiamo poveikio asmeniui ir kiekybinių rodiklių įgyvendinimo. Daroma prielaida, kad resocializacijos ir socialinės integracijos idėjos, kaip pagrindinis deklaruojamas laisvės atėmimo bausmės tikslas, yra „įkalintos“ politiniame diskurse, stokojančiame kritinės analizės ir nesuteikiančiame daug šansų sėkmei.