Nužudymų tendencijos ir tipai XX a. 3–4 dešimtmečio Lietuvoje: oficialios statistikos trūkumai
Šiame straipsnyje kritiškai analizuojama oficialių statistinių XX a. 3–4 dešimtmečio nužudymų šaltinių patikimumas ir siekiama įvertinti jų trūkumus. Atsižvelgiant į gautus rezultatus, bus mėginama padaryti galimas prielaidas apie nužudymų tipus ir tendencijas tarpukario Lietuvoje. Straipsnyje susitelkiama į medicinos įstaigų duomenų su mirties priežastimis ir policijos skelbtų nužudymų statistikos analizę, atsiribojant nuo teismų pateikiamos nužudymų bylų kiekybinės informacijos. Nužudymų statistiniai duomenys nuo 1924 m. buvo skelbiami Statistikos biuleteniuose ir Lietuvos statistikos metraščiuose. Šie statistikos šaltiniai nužudymų tyrime kelia klausimų dėl savo patikimumo, dėl neaprašytos duomenų rinkimo metodologijos, skirtingos nužudymų terminijos vartojimo, dirbtinio miesto ir kaimo vietovių apibrėžimo, Lietuvos teritorijos ir gyventojų skaičiaus kitimo. XX a. 3 deš. nužudymų skaičiaus negalime nustatyti dėl nužudymų terminijos kaitos ir jos turinio. 1924–1931 m. vartotas terminas prievartos mirtys, išskyrus savižudybes, o nužudymai nebuvo išskirti atskirai. 1932–1939 m. prievartos nusikaltimai skirstyti į keturias grupes: nusižudymus, nužudymus, nelaimingus atsitikimus ir kitokią prievartą. XX a. 4 deš. išsamesni duomenys atskleidė, kad vyrai buvo nužudomi 3–4 kartus dažniau nei moterys ir priklausė 15–29 ir 29–44 metų amžiaus grupėms, o moterys – 15–29 metų amžiaus grupei. Labiausiai paplitęs nužudymo būdas – nušovimas. Policijos publikuotuose nužudymų statistiniuose duomenyse taip pat išryškėja sąvokų problema. Remiantis Lietuvos baudžiamuoju statutu, kaip gyvybės atėmimas buvo apibrėžti nužudymai, pavainikių kūdikių nužudymai, abortai, rengimasis ir pasikėsinimas nužudyti, suteikimas priemonių ir kalbinimas nusižudyti. Tačiau policijos statistikoje ši terminija atsispindėjo tik iš dalies, 1927–1930 m. policija vartojo žmogžudysčių terminą ir jas skirstė į padarytas: pasipelnymo tikslu, per muštynes ir kitokias. Nesantuokinių vaikų žudymas buvo išskirtas atskirai. Jei neskaičiuotume kitokių nužudymų, infanticidas buvo dažniausias nužudymo tipas tarpukario Lietuvoje. Nuo 1931 m. policijos duomenyse gyvybės atėmimas buvo skirstytas į septynis tipus pagal įvykio motyvą: pasipelnymo tikslu, per muštynes, ginant savo ar kitų gyvybę, per neatsargumą, pavainikių kūdikių žudymas, gemalo sunaikinimas ir kitais tikslais. Nusižudymai, nelaimingi atsitikimai ir rasti mirusiųjų kūnai į šias kategorijas neįėjo. Išanalizavus 1931–1938 m. gyvybės atėmimo duomenis, neskaičiuojant abortų, nužudymai varijavo tarp 200–300 atvejų per metus, tačiau palyginus visus gyvybės atėmimus su nužudymais pagal mirties priežastį darytina išvada, kad šie skaičiai pateikti su rengimusi ir pasikėsinimu nužudyti bei suteikimu priemonių ir kalbinimu nusižudyti. Taigi, dėl sąvokų kaitos ir pasikėsinimų priskaičiavimo prie nužudymų policijos statistinius duomenis galima laikyti nepatikimais. Tiksliausiai kiekybiškai nužudymus apibrėžia mirties priežasčių rodikliai, kurie 1932–1938 m. Lietuvoje fiksavo gana stabilią 93–139 nužudymų per metus amplitudę. Remiantis policijos statistinių duomenų analize galima identifikuoti bent keturis pagrindinius nužudymų tipus tarpukario Lietuvoje: reprodukcinį – nesantuokinių kūdikių žudymą ir abortus, agresyvųjį – nužudymai muštynių metu, ekonominį – siekiant pasipelnyti, netyčinius nužudymus per nelaimingus atsitikimus.