1926 metų visuotinio gyventojų surašymo duomenimis, Sovietų Sąjungoje gyveno per 150 000 estų. Jie sudarė vieną gausiausių šalies mažumų. Dauguma jų gyveno Sankt Peterburge ir aplinkiniuose regionuose. Todėl Sankt Peterburgas (tuomet – Leningradas) tapo svarbiausiu literatūros estų kalba leidybos centru Sovietų Rusijoje. Trečiajame dešimtmetyje komunistų partija ir sovietų valdžia rėmė kultūros produkciją visomis sovietų kalbomis. Kartu su NEP’o politika tai sukūrė palankias sąlygas steigti nacionalines leidyklas. Estų leidybinė draugija buvo įkurta 1922 m. ir veikė kaip svarbiausia knygų leidybos estų kalba institucija ligi 1925 metų. Jos produkcija apima daugiausia politinius leidinius, vadovėlius ir grožinę literatūrą. Dėl ekonominių sunkumų kompanija bankrutavo 1926 metais.
Po šio bankroto leidykla „Külvaja“, veikusi šiuo vardu nuo 1922 m., tapo didžiausia knygų estų kalba leidykla. Jos produkciją 1922–1934 m. sudarė 484 knygos. Produkcija tipiška tam laikotarpiui: marksizmo-leninizmo ir propagandinė literatūra, grožinė literatūra, vadovėliai, praktiniai vadovai ir kt. Būdinga tai, kad sovietinės leidyklos leido knygas dideliais tiražais. Vidutinis knygų estų kalba tiražas buvo 2000 egzempliorių. Abiem leidykloms vadovavo Estijos komunistai – žmonės, kurie pasitraukė į Rusiją, kai komunistai pralaimėjo nepriklausomybės karą. Tą patį galima pasakyti apie pagrindinius autorius ir vertėjus, kurie su jais bendradarbiavo. Jie palaikė marksizmo-leninizmo idėjas ir propagavo sovietinį gyvenimo būdą. Estų leidykloms būdingi bendri sovietinės leiSantraukadybos sistemos trūkumai – popieriaus ir spaustuvių stygius, bloga medžiagų kokybė, sklaidos sunkumai. Leidėjai negalėjo laiku sumokėti autoriams ar spaustuvėms. Subsidijos dažniausiai buvo vienintelis būdas išspręsti problemą.
Ketvirtojo dešimtmečio viduryje sovietų mažumų politika pasikeitė ir palankų požiūrį išstūmė priešiškumas, netgi etninis Sovietų Sąjungos mažumų diasporų valymas ir nacionalinių institucijų draudimas. Dėl to 1934 m. buvo likviduota leidykla „Külvaja“. Leidyba estų kalba 1934–1937 m. vyko mažesniu mastu – ja rūpinosi SSRS Užsienio darbininkų leidybinės draugijos Estų sekcija. 1937 m. sekcija buvo uždaryta dėl naujos represijų bangos. Tarp aukų buvo ir pagrindiniai Estijos komunistų vadovai.
Sovietų Rusijoje leistos knygos estų kalba buvo platinamos ir Estijos Respublikoje. Juhanas Lilienbachas, pirmasis „Külvaja“ vadovas, inicijavo knygų mainus su įvairiais Estijos leidėjais. Jis taip pat pirko knygas iš Estijos, kad papildytų estų knygų, platinamų per šią leidyklą, asortimentą. Po J. Lilienbacho mirties mainai apmirė, bet buvo atgaivinti ketvirtajame dešimtmetyje, kai „Külvaja“ spaustuvė ir Estų sekcija pradėjo bendrauti su Estijos kompanijomis.
Leidybą estų kalba Sovietų Sąjungoje veikė politinės sąlygos, o jos buvo palankiausios politinės literatūros leidybai. Kiti literatūros tipai – grožinė literatūra, vadovėliai, praktiniai vadovai – taip pat buvo pažymėti marksistinės-lenininės ideologijos ženklu. Tačiau estų mažumai buvo svarbu skaityti knygas gimtąja kalba, kuri sudarė nacionalinės kultūros pagrindą.