Santrauka
Uniwersytet Wrocławski, Instytut Informacji Naukowej i Bibliotekoznawstwa
Pl. Uniwersytecki 9/13, 50-137 Wrocław, Polska
Email: migon@kn.pl
Nacionalinės (etninės) knygos samprata retai pasitaiko knygotyros literatūroje, o jos tiksli prasmė dar nenustatyta. Knygos etninės prieskyros problema aptariama tik dviejose knygotyros teorijos ir knygininkystės srityse: nacionalinės bibliografijos kontekste bei apibrėžiant ir vykdant nacionalinių bibliotekų uždavinius. Taigi kyla klausimas, ar nacionalinė (etninė) knyga egzistuoja ta prasme, kuria kalbame apie nacionalinę literatūrą ar nacionalinę muziką? Kokie yra etninės knygos bruožai? Kokie knygos ir knygos sistemos elementai nustato jos ribas? Etninės knygos išskyrimo kriterijai nėra aiškūs. Sakoma, kad etninę knygos priklausomybę lemia jos kalba, nes tai bruožas, apibūdinantis tautą. Tačiau dažnai kalbos kriterijus yra nepakankamas, nes knygos tautinė kultūra dažnai yra daugiakalbė arba, antra vertus, „didžiosios“ kalbos aptarnauja skirtingas tautas. Tautinės knygos samprata atsirado tuo metu, kai formavosi nacijos ir plėtojosi literatūros tautinėmis kalbomis. Europoje nacionalinės knygos pradžia siejama su Renesanaso laikotarpiu ir reformacija XV–XVI amžiuje, kai pradėjo plisti pirmieji tekstai, spausdinti etninėmis kalbomis. Ekonominiai, politiniai ir kultūriniai Europos visuomenių pokyčiai veikė nacionalinės literatūros radimosi procesus ir nacionalinių leidinių repertuarą, nes aiškiai atskyrė įvairias šalis viena nuo kitos. XIX a. pabaigos Europos knygos kultūroje buvo galima matyti aiškų modelį. Leidiniai keliomis pagrindinėmis kabomis, kurios tapo valstybinėmis galingiausių Europos junginių kalbomis, užėmė vyraujančią padėtį. Kur kas retesnės buvo knygos kalbomis tų tautų, kurios tuo metu neturėjo politinės nepriklausomybės, nors jų literatūrinės tradicijos istorija ir buvo labai sena. Naujai atsirandančių tautų kalbomis spausdinamų knygų pasirodymas, kiekybinis augimas ir kokybinis tobulėjimas buvo naujas reiškinys, žymėjęs visą XIX amžių. Bolesławas Iwińskis, Tarptautinio bibliografijos instituto Briuselyje bendradarbis, panaudojo bibliografinį statistinį metodą ištirti pasaulinės leidybos (knygų ir periodinių leidinių) apimtis ir prigimtį. Ypatingą dėmesį jis kreipė į leidybos šalis ir kalbas. Jo pranešimas buvo perskaitytas Tarptautiniame bibliografijos ir dokumentacijos kongrese 1910 metais. Šiuo metu etninės knygos problematiką (šiuolaikinę ir praeities) tyrinėja kalbotyros (Haraldas Haarmannas, Kennethas Sheareris), politikos mokslo, knygotyros, kitų humanitarinių ir socialinių mokslų specialistai. Atsakymas į klausimą apie tam tikros tautos spausdintos produkcijos kiekybę, ypatingus knygų tipus bei nacionalinius knygos platinimo ir suvokimo bruožus esmingai praturtina nacionalinės kultūros žinių išteklius. Knygos vaidmuo tautos formavimosi procese yra svarbus įrodymas, leidžiantis pagrįsti etninės knygos tyrimų žiūrą.
