Lenkiškos spaudos tyrinėjimai ėmė intensyvėti po 1945 m. Vokiečių tyrinėtojai anksčiau nerodė didesnio susidomėjimo šia problema. Tyrinėjimai, nuolatos atliekami Alodijos Kaweckos-Gryczowos, Krystynos Korotajowos, Wladyslawo Chojnackio, Stanislawo Rospondo, o pastaruoju laiku ir Januszo Jasinskio, leidžia dabar susidaryti bendrą vaizdą tuo klausimu.
Lenkų spauda Karaliaučiuje buvo visų pirma susijusi su misionieriškais Prūsijos kunigaikščio Albrechto Hochenzollerno siekiais, kuris, perėjęs į protestantų tikėjimą ir Prūsijoje likvidavęs Kryžiuočių ordiną, ketino prisidėti prie naujo tikėjimo platinimo ne tik savame krašte (kurio pietinė dalis buvo gyvenama lenkiškai kalbančių mozūrų), bet taip pat Lenkijoje ir Lietuvoje. Dėl šios priežasties 1544 m. Karaliaučiuje įkurtame universitete buvo mokoma ir lenkų kalbos, o Karaliaučiaus spaustuvėse spausdinami katekizmai, pastilės ir Biblijos vertimai į lenkų kalbą.
Be to, buvo spausdinamos bendresnio pobūdžio knygos, istoriniai veikalai, proginės panegirikos. Prie svarbiausių lenkiškų knygų, išspausdintų Karaliaučiuje, priskirtina Motiejaus Stryjkowskio Lenkijos, Lietuvos ir Rusijos kronika, kurios pirmasis leidimas pasirodė 1582 m.
Leidinių lenkų kalba spausdinimo didžiausias pakilimas datuojamas XVI a. antrąja ir XVII a. pirmąja puse. Kontrreformacija Lenkijoje, taip pat spaudos plėtra Karūnoje ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje sumažino poreikį protestantiškai spaudai, leidžiamai Karaliaučiuje. Nepaisant to, knygų spausdinimas lenkų kalba Karaliaučiuje visiškai neužgeso ir buvo tęsiamas iki naujausiųjų laikų tai didesniais, tai mažesniais mastais.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.