Tyrinėjant atskleistos kai kurios detalės, leidžiančios išsamiau atsakyti i klausimą, kurios giesmės iš M. Mažvydo ir B. Vilento parengto pirmojo lietuviško evangeliško giesmyno pasiekė XX a. ir kokios jos išliko per šimtmečius. Lietuviškų giesmynų istorija prasidėjo 1566-1570 m. išspausdinus "Gesmes Chriksczonischkas" giesmyną; XVIII a. jie buvo leidžiami itin gausiai, o paskutinis giesmynas buvo „Pagerintos giesmių knygos" (Klaipėda. 1936). Tarp pirmųjų 400 pastarojo giesmyno giesmių buvo rasta tekstų, parengtų dar Mažvydo ir Vilento laikais. Norėdami nustatyti vertimų, jų tobulinimo ir originalių teksto dalių ypatybes, bandėme juos lyginti su vok.iečių ir kitų kalbų XVI a. tekstais, kuriais galėjo naudotis senieji lietuvių vertėjai. Nagrinėta įvairiais aspektais, net ir atsižvelgiant į Karaliaučiaus rūmų santykį su liturgine muzikine kultūra, pvz., giesmė „Ljaupsink duscha mana pana Ir wisas isczas ia warda ... "; pirmą kartą ji išspausdinta M. Mažvydo katekizme, o 1936 m. giesmyne pažymėta 189 numeriu. Taigi galima pasakyti, kad 1936 m. giesmyne prie daugumos išlikusių seniausių giesmių tekstų nenurodomas vertėjas ar autorius. Kai kurių tekstų kalba per šimtmečius gerokai pakito, tačiau yra ir tokių, kurie palyginti su Mažvydo ir jo amžininkų darbais pasikeitė visai mažai. Tai leidžia manyti, kad šios giesmės prūsų ir lietuvių parapijoms buvo reikalingos, žmonės jas mėgo. Tačiau kai kurie senieji tekstai buvo išbraukti, matyt, atsižvelgiant į naujus geresnius vokiškus giesmynus.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.