Emigracija ar išvykimas savaime nėra ypatingas reiškinys, nes ilgus amžius kultūros veikėjai vykdavo studijuoti, tobulėti ar semtis įkvėpimo į svečias šalis.
1944 metų masinis Baltijos regiono gyventojų pasitraukimas buvo visiškai anksčiau nematyta situacija. Pabėgėliai, kurie, regis, paliko tėvynę tik keliems mėnesiams ir tikėjosi netrukus sugrįžti, iš tikrųjų pamatė namus tik po pusės šimto metų.
Pirmoji knyga buvo išleista 1944 melų rudenį, o iš viso per 50 emigracijos metų pasirodė 4000 pavadinimų knygų. Deja, kūryba emigracijoje buvo izoliuota, nes estai už Estijos ribų buvo atskirti ir nuo gimtinės, ir nuo likusio pasaulio. Tai, kad ryšiai su tėvyne ir jos žmonėmis visiškai nutrūko, neigiamai paveikė ir kalbos raidą, ir galimybę suvokti Estijoje likusių žmonių problemas.
Kadangi emigrantų estų autorių literatūrinės kūrybos esmę sudarė riboti nuosavos bendruomenės vidaus reikalai, tai jų niekas nesiveržė versti. Buvo pastangų išplėsti estų leidinių platinimo teritoriją emigracijoje. Senosios kartos rašytojų, kurie tapo plačiai žinomi dar Estijoje, darbai buvo išplatinami didesniais tiražais. Dažnai estų autorių vertimą į kitas kalbas varžė politinės priežastys. Pavyzdžiui Švedijos valdžia taip bijojo Rusijos, kad paprasčiausiai nekreipė dėmesio į šalyje gyvenančius emigrantus.
Kelių žymių estų autorių kūriniai emigracijoje liko niekam nežinomi dėl tarptautinės politikos sumetimų.
Tie estai, kurie mokėsi užsienio šalyse, brendo ir studijavo kitomis materialinėmis sąlygomis, turėjo daugiau galimybių pateikti savo kūrinius skaitytojams. Šiuo melu atsirado gana nemažai jaunų autorių, kurie kilo iš estiškų šeimų, bet neberašo estų kalba, nors dažnai savo darbuose naudoja estiškus motyvus ir atsiminimus iš tėvų pasakojimų. Estų autorių darbai emigracijoje būtų labai dominę skaitytojus to laikotarpio Estijoje. Tačiau jų platinimas šalyje tuo metu buvo neįmanomas, tik atkūrus Nepriklausomybę emigracijos autorių darbai nekliudomai galėjo pasiekti Estijos skaitytojus. Tuo melu daugelis jų jau prarado ideologinį aktualumą.
Nors 1944 m. iš Estijos išvyko geriausi rašytojai, o vėliau užaugo jaunieji emigracijos talentai, jų indėlis į pasaulio literatūrą politinės tolerancijos sąlygomis buvo nedidelis. Jie neturėjo pakankamai pilietinės ar kalbinės laisvės, kad galėtų platinti kūrinius netgi liberaliame pasaulyje. Todėl autoriai dažniausiai rašė tik savo bendruomenei, o Estijos emigrantų kultūra liko ir savo tėvynės, ir gyvenamosios šalies subkultūra.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.