Latgalijos knygų leidybos. platinimo ir poveikio visuomenei tyrimai visada buvo glaudžiai siejami su visos Latvijos knygos istorijos studijomis. XX a. pirmaisiais dešimtmečiais buvo sudarytos išsamios retrospektyviosios nacionalinės bibliografijos rodyklės, kuriose pateikti tyrimui būtini duomenys.
To laikotarpio apžvalgos, atskleidžiančios Latvijos knygos raidą, žinoma, taip pat mini Latgaliją. Kai kuriuose leidiniuose nurodoma, kad lotyniško rašto draudimas (1865-1904) sulėtino Latgalijos ekonominę ir kultūrinę raidą. Nacionalinio atgimimo pradžia glaudžiai siejama su draudimo panaikinimu. Tuo laiku buvo išleisti Eduardo Valterio (1856-1941) ir Petro Rusecko (1883-1945) ataskaitų apie ši procesą Lietuvoje referatai.
Naujus istoriografijos faktus ir sąveikas atskleidžia XX a. 4 dešimtmečio Latvijos istorikų ir literatūros tyrinėtojų darbai. Valstybės archyvo direktorius Janis Berzinis (1883-1941) panaudojo labai gausius faktinius duomenis, taip pat Vilniaus ir Rygos rankraščių rinkinių medžiagą, parodydamas nevaisingas carinės Rusijos administracijos pastangas įdiegti kiriliką. Literatūros istorikas Alfredas Goba (1889---972) mano, kad lotyniško rašto draudimas tapo priemone sumažinti Lenkijos kultūros įtaką Latgalijai. Istorikas Boleslavas Brežgo (1887-1957) pradėjo tyrinėti šią temą taip pat 4-ajame dešimtmetyje.
Jo ir kelių kitų autorių darbai buvo išspausdinti rinkinyje, skirtame lotyniško rašto draudimo panaikinimo keturiasdešimtmečiui (1944). Jame taip pat pasirodė knygų, išspausdintų !atgalių kalba, apžvalga, parengta bibliografės Valerijos Seile (1891-1970).
Sovietiniu laikotarpiu apie rašto draudimą Latgalijoje rašė Alcksejas Apinis monografijoje Latviešu gramatnieciba (1977) ir straipsniuose apie Latgalijos literatų rankraštines knygas. Tyrimą trikdė tai, kad nuo 1950 m. egzistavo naujas neskelbtas draudimas spausdinti tekstus !atgalių kalba. 1974 metais sovietinis saugumas konfiskavo didelę dalį Latgalijos tyrinėtojo Stepono SeiĮo (1909-1979) kolekcijos.
Po Antrojo pasaulinio karo Latvijos išeiviai surengė kelis grožinės literatūros ir mokslinių darbų konkursus, susijusius su lotyniško rašto draudimu, tačiau jų įtaka Latgalijos knygos studijoms buvo nereikšminga. Draudimo panaikinimo 50-metis 1954 m. buvo paminėtas Kanadoje, Švedijoje ir Australijoje, dar po metų išleista šiam įvykiui skirtų darbų.
XX a. 5-7 dešimtmečiais Švedijoje gyvenęs kultūros istorikas Mi~elis Bukšas (1912-1977) savo darbuose nuolat grįždavo prie lotyniško rašto draudimo. Jo knygoje apie Baltijos valstybių rusifikaciją (1%4) yra skyrius apie Muravjovo epochą Lietuvoje ir Latgalijoje.
1989 m. pasirodžiusi knygotyrininkų Aleksejo Apinio, Inaras Klekere ir Lilijos Limane monografija Rakstitais no Nautriniem apie Latgalijos rankraštinių knygų kūrėją Andrivo Jūrdžo (1845-1925) atspindi naują draudimo laikotarpio knygų tyrimų kokyję.
XX a. 10 dešimtmetį kai kurie istorikai taip pat atkreipė dėmesį į lotyniško rašto draudimo laikotarpį. Regina Greitjane bandė įrodyti, kad draudimo panaikinimas tapo nauja paskata vartoti lotynišką raštą visuose Latvijos leidiniuose. Erikas Jekabsonas, savo ruožtu monografijoje Lietuvieši Latvija (1998) plačiau apibūdino lietuviškų knygų platinimo centrus aptariamuoju laikotarpiu -Rygą ir Jelgavą. Tačiau reikia pripažinti, kad atkūrus Nepriklausomybę Latvijos istorikai nepakankamai dėmesio skyrė lotyniško rašto draudimo laikotarpiui.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.