Straipsnio objektas – lietuvių išeivių JAV periodikos leidėjų teisminių ginčų praktikos formavimasis XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, tikslas – išanalizuoti šiame laikmetyje išeivių periodikos leidėjams iškeltas bylas, susijusias su laikraščių publikacijomis, įvertinant jų priežastis, bylų aspektus, jų nušvietimą spaudoje ir pasekmes remiantis moksliniais tyrimais ir to meto spaudos publikacijomis. Pagrindinis dėmesys teko 1897 m. Mahanoi Sityje (Pensilvanija) leistam laikraščiui Saulė iškeltai bylai, kaltinant leidėją D. T. Bačkauską pažeidus JAV pašto draudimą naudotis pašto paslaugomis platinant amoralią literatūrą, 1898–1900 m. Čikagos laikraščio Lietuva leidėjo A. Olšausko ir redaktoriaus J. Šerno bylinėjimuisi su vietos lietuvių kunigu A. Kriaučiūnu dėl prieš kunigą nukreiptų kritiškų straipsnių bei Šenandoa (Pensilvanija) leisto laikraščio Viltis leidėjo V. Šlekio bylai su A. Savicku, kuris kaltino laikraštį šmeižtu ir reikalavo atskleisti jį paminėjusio straipsnio autoriaus pavardę.
Šių ir kitų tuo laikotarpiu išeivių periodikos leidėjams keltų bylų analizė parodė, kad teisminis bylinėjimasis buvo vienas iš daugelio kovos, vykusios išeivių bendruomenei XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje skylant ideologiniu pagrindu, pasireiškimų. Augant spaudos vaidmeniui bendruomenėje, dvasiškiai, sudarę didžiumą tarp dešiniosios išeivijos srovės vadovų, prarasdami Lietuvoje turėtą neginčijamo autoriteto statusą ir matydami, kad to negali kompensuoti jų spauda ir jos prieš kitas sroves nukreipta polemika, mėgino išnaudoti ir teisines galimybes.
Vertinant bylų priežastis galima kalbėti apie komplikuotą satyrinio žanro suvokimą to meto išeivių bendruomenėje. Išeivijos gyvenimo problemų, negerovių hiperbolizavimas, iš vienos pusės, traukė skaitytojus kaip skaityti patrauklūs tekstai, iš kitos pusės, buvo traktuojami kaip palaido gyvenimo būdo ir religinių normų atsisakymo propaganda, atmetant satyrinį aspektą. Taip pat pažymėtinas ir žodžio laisvės gynimas, tapęs kertiniu A. Olšausko bei kun. M. Kriaučiūno bylinėjosi akmeniu. O V. Šlekio bylos atveju minėtinas ir toks žurnalistinės veiklos momentas kaip šaltinio apsaugos supratimas ir pasiryžimas užimti jo vietą teismo salėje.
Kalbant apie bylų nušvietimą spaudoje, paminėtina, kad kai kada jos buvo panaudojamos ir leidėjo įvaizdžiui stiprinti, pvz., D. T. Bačkausko atveju. Jo oponentų spauda pristatė bylą kaip ypatingos reikšmės atvejį, turintį pasitarnauti lietuvybės interesams, o bylos iniciatorių – kone karžygį, besiaukojantį visos išeivių bendruomenės labui, negailėdama spalvingų epitetų ir emocijų raiškos (kaip, beje, ir Saulė). Kovos už bendruomenės interesus ir teisybę motyvas buvo ryškus ir A. Olšausko bei kun. A. Kriaučiūno bylų aprašymuose.
Be to, analizuojamu laikotarpiu stebimas ir asmenų, laikiusių save apšmeižtais spaudoje, atsiradęs supratimas, kad savo pretenzijas galima spręsti teisiniu būdu. Galima sakyti, kad tai tapo dalimi tuo metu išeivijoje sparčiai besiformavusios tradicijos net ir mažiausius kivirčus spręsti teisinėmis priemonėmis. Ši tradicija tapo įprasta išeivių bendruomenėje, o periodikos leidėjams teismo bylos – ne kažkokia ypatinga išimtimi, o įprasta praktika visą XX amžių, vėlgi kitąsyk teismo salėje sprendžiant ir savo ideologinius nesutarimus.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.