Straipsnyje nagrinėjamas rankraštinės knygos reiškinio sklaidos socialinis kontekstas ir jo kaita LDK XIV a.–XVI a. viduryje. Naudojant šaltiniotyros, analizės ir sintezės, aprašomąjį bei prozopografinį metodus, stengiamasi nustatyti, kokiuose gyventojų sluoksniuose knygos reiškinys buvo priimtas ir įsitvirtino, išsiaiškinti, kokie knygos funkcionavimo būdai buvo adaptuoti ir išplėtoti. Remiantis išlikusiais rankraštinių knygų įrašais bei įvairiais kitais šaltiniais nustatyta, kad jau nuo XIV a. galime kalbėti apie LDK ankstyvosios knygos visuomenės apraiškas. XV a. viduryje ši visuomenė jau apėmė ne tik valdovus, dalinius kunigaikščius, dvasininkus, bet ir didikus, dalį miestiečių. Šio amžiaus pabaigoje rankraštinės knygos komunikacija įgijo viso ciklo bruožus.