Vilniaus universiteto Knygotyros ir dokumentotyros institutas
Universiteto g. 3, LT-01513 Vilnius, Lietuva
El. paštas: petreikist@gmail.com
Straipsnyje nagrinėjama regioninio tapatumo įtaka Vaclovo Biržiškos mokslinei veiklai. Išsamiau atskleidžiama žemaitiškosios knygos koncepcijos kilmė, genezė ir jos įgyvendinimas. V. Biržiškos regioninis tapatumas, besiremiantis žemaičių (sub)etnine savimone, skatino jį Didžiosios Lietuvos knygos istorijoje sureikšminti žemaičių knygos tyrimus. Šios tendencijos pirmiausia sporadiškai atsispindėjo V. Biržiškos bibliografinėje veikloje, kurią įprasmino jo parengta „Lietuvių bibliografija“. Mokslininko šaltiniotyriniai darbai ir raštijos palikimo publikacijos taip pat pasižymi neproporcingu dėmesiu žemaičių knygos palikimui. Šios tendencijos išliko gana ryškios ir V. Biržiškos biografistiniuose darbuose, todėl žemaičių raštijos veikėjai sulaukė detalesnių tyrimų, iš kurių išsiskyrė studija apie vysk. Motiejų Valančių. Domėjimasis žemaičių knygos istorija paskatino V. Biržišką suformuluoti žemaitiškosios knygos koncepciją, kuri rėmėsi etninės knygos modeliu. Koncepcija buvo išdėstyta kaip bibliografinė apžvalga straipsnyje „Žemaitiškoji knyga“ (1927) ir ji suvokiama kaip viena iš integralių regioninės knygos tyrimų krypčių. Ši nauja tyrimų kryptis nebuvo išplėtota, o koncepcija neįgyvendinta. Nors mokslininkas neatsisakė toliau nagrinėti pavienių Žemaitijos knygos istorijos klausimų, bet tolesniuose V. Biržiškos darbuose regioninės tyrimų sampratos neliko. Lietuvių knygotyros brandos stoka V. Biržišką paskatino eiti link unifikuotų ir apibendrinamųjų Didžiosios Lietuvos knygos istorijos tyrimų, nes jų dalyti regioninėmis grupėmis nebuvo tinkamų sąlygų ir pajėgų.