Lietuvos mokslo žurnalų leidybos kiekybiniai pokyčiai 2015–2022 m.: viešojo ir privataus sektorių prisitaikymas prie kintančių sąlygų

Santrauka

Straipsnyje analizuojami 2015–2022 m. įvykę Lietuvos mokslo žurnalų leidybos kiekybiniai pokyčiai. Tyrime siekiant kompleksiškai išnagrinėti viešojo ir privataus sektorių leidžiamus spausdintinius ir elektroninius mokslo žurnalus atsiskleidė valstybinės bibliografinės apskaitos ir terminologijos problemos. Identifikuotos spragos ir neaiškumai leidžia tobulinti oficialiąją leidybos apskaitą ateityje išvengiant dviprasmybių vertinant mokslo žurnalų leidybos apimtis. Mokslo politikos formuotojai ir įgyvendintojai turėtų imtis mokslo žurnalų apibrėžties norminimo iniciatyvos, nes tik tokiu būdu atsirastų aiškesnis požiūris į šią mokslo komunikacijos formą. Nors metinės mokslo žurnalų leidybos apimtys susitraukė 18,1 proc. (mažėjo nuo 265 (2015 m.) iki 217 (2022 m.) leidinių), pats kritimas nebuvo staigus. Kritimą stabilizavo verslo įsitraukimas, kolegijų leidybinės veiklos suaktyvėjimas, profesinių žurnalų, knygų serijų ir konferencijų straipsnių rinkinių transformavimas į mokslo žurnalus. Lankstumo suteikė elektroninės leidybos instrumentai, mažinę priklausomybę nuo išorės finansinių šaltinių. Viešasis leidybos sektorius buvo linkęs mažinti mokslo žurnalų skaičių visose mokslo srityse. Tam daugiausiai įtakos turėjo aukštojo mokslo tinklo pertvarka, keliami kokybiniai reikalavimai mokslo straipsniams, mokslininkų kolektyvų persitvarkymas. Leidybos verslas didžiausią potencialą matė technologijos bei medicinos ir sveikatos mokslų srityse, todėl šių mokslo sričių žurnalų leidybos apimtys nemažėja ir toliau auga. Nepaisant privataus sektoriaus augimo tendencijų, 50 proc. žurnalų skaičiuoja 21 ir daugiau leidybos metų. Tai sudaro Lietuvos mokslo žurnalų branduolį, kurį viešojo sektoriaus leidėjai siekia išsaugoti ir integruoti į tarptautinę mokslo aplinką.