Straipsnyje aptariama kodikologijos mokslo raida Lietuvoje 1918–1990 m., pratęsiant mokslinį tyrimą, apėmusį XIX a. pradžią – 1918 m. Kodikologijos samprata ir prieskyra knygotyros mokslams leidžia tyrimo chronologiją tapatinti su knygotyros, aptariamu laikotarpiu įžengusios į savarankiško mokslo etapą, raida. Tai laikotarpis, kai ir kodikologijos mokslo raida Vakarų Europoje patyrė šuolį: atsirado kodikologijos terminas, buvo pabrėžta skirtis nuo paleografijos. Sąvokos samprata išsiplėtė ir apėmė rankraštinių knygų studijas įvairiais aspektais: nuo fizinės struktūros iki rašytinės kultūros recepcijos. Ar tai turėjo įtakos šio mokslo raidai Lietuvoje? Ar pavyko atnaujinti pradėtus kodikologinius tyrimus? Kaip kodikologijos mokslas buvo plėtojamas permainingame XX amžiuje? Kodėl kodikologija netapo atskiro tyrimo objektu ir beveik neminima Lietuvos moksle? Atsakymo į šiuos klausimus ieškoma pasitelkus Lietuvos knygotyros, istorijos bibliografijas, to laikotarpio šaltinių publikacijas, Lietuvos mokslo institucijų istoriją. Atliktas tyrimas leidžia išskirti du ryškius periodus. 1918–1939 m. Lietuvos moksle susiformavo ir įsitvirtino bibliografijos bei knygos istorijos dalykai, o rankraštinės knygos istorija buvo fiksuota kaip ankstyviausias Lietuvos knygos istorijos laikotarpis. Nacionaliniu principu pradėtose rengti bibliografijose buvo fiksuojami įvairiakalbių rankraštinių kodeksų pavieniai egzemplioriai, juos bibliografuojant buvo pateikiami kai kurie išoriniai požymiai, tačiau įdėmesnio žvilgsnio kodeksai nesulaukė. V. Biržiška suformulavo rankraštinės knygos istorijos konceptą, pagrįstą takoskyra tarp kodeksų kirilika ir lotynų rašmenimis. Mokslininko įžvalgos apie menką LDK rankraštinių knygų kokybę vėliau buvo kiek išplėtotos, tačiau iš esmės nekito iki pat 1990 metų ir, matyt, turėjo įtakos vėlesnei tyrimų plėtotei. Todėl pirmąjį etapą galime vadinti bibliografiniu laikotarpiu. Antrasis etapas apima 1945–1990 m. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui buvo atnaujintos mokslo įstaigų veiklos, išugdyta nauja istorikų ir bibliotekininkų karta, sukauptas rankraštinių knygų masyvas, pasirodė pavieniai darbai, skirti knygos istorijai. Tačiau apie kodikologijos tyrimus, dėmesį rankraštinei knygai kaip objektui galime kalbėti tik nuo XX a. 8-ojo dešimtmečio, kai istorikai, filologai (St. Lazutka, E. Gudavičius, V. Raudeliūnas, V. Mažiulis, V. Drotvinas), tęsdami XIX a. pradžios Vilniaus imperatoriškojo universiteto mokslininkų darbus, ėmė publikuoti raštijos šaltinius. Ir nors 1983 m. publikuotas išsamus St. Lazutkos ir E. Gudavičiaus Pirmojo Lietuvos Statuto tyrimas aiškiai pademonstravo skirtį tarp kodikologijos ir paleografijos, detalus kodikologinis aprašas, vis dar vadinamas paleografiniu, buvo naudojamas kaip pagalbinis tyrimo metodas, siekiant argumentuoti teksto kilmės ir originalumo pagrindimą, funkcionavimo istoriją, datavimo procesą. Tad kodikologija 1945–1990 m. visiškai atitiko pagalbinio istorijos mokslo paskirtį. Knygotyra aptariamu laikotarpiu patyrė savarankišką raidą, o kodikologija savarankišku mokslu netapo, išliko disciplina, ieškančia vietos Lietuvos mokslo struktūroje tarp knygos istorijos ir paleografijos. Nors mokslo pasaulyje jau funkcionavo kodikologijos terminas, o sąvokos samprata gerokai išsiplėtė, Lietuvos moksle terminas nefunkcionavo. Tačiau reikšminga tai, kad tyrimai, kuriuose kodikologija buvo pasitelkta kaip pagalbinis mokslas, tuo pat metu plėtojo knygos mokslo problematiką, kėlė naujus klausimus, atkreipė dėmesį į naujus reiškinius, kultūrinius saitus. Visa tai padėjo pagrindus tolesnei kodikologijos mokslo raidai atkurtoje Lietuvos valstybėje.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.