Gausi archyvinė dokumentacija, susijusi su Lietuva ir lietuviais, yra saugoma Rusijoje, tačiau ne tik Sankt Peterburge ar Maskvoje. Lietuvių bylos, kuriose yra nemažai egodokumentų, išblaškytos po visą milžinišką šalies teritoriją, ypač jų daug Sibiro atminties institucijose. Projektas „Lietuvių sibiriada“ sudaro galimybes Lietuvos valstybės istorijos archyve susipažinti su iš Tobolsko, Tomsko, Krasnojarsko, Irkutsko atvežtomis dokumentų kopijomis. Straipsnyje, taikant dokumentų analizės ir klasifikacijos metodus, bandoma susisteminti informaciją apie Sibiro valstybiniuose archyvuose aptiktą medžiagą, nustatyti jos tipologiją.
Nustatyta, kad tyrinėta 1773–1923 m. dokumentacija priklauso tokioms sritims kaip politika, ekonomika, mokslas, švietimas, kultūra, religija, administravimas, teisė, statistika, darbo rinka, migracija. Tai rašytiniai dokumentai (nuo juodraščių ir kopijų iki oficialių originalų) ir vaizdiniai dokumentai (nuotraukos), sukurti pačių lietuvių, raštininkų, valstybės pareigūnų pačiame Sibire, lietuviškose Rusijos gubernijose, Sankt Peterburge ar kitose imperijos vietose pagal poreikį. Tarp aptariamų archyvinių dokumentų dominuoja naratyvinio ir dokumentinio tipo rašytiniai šaltiniai. Aptiktus dokumentus skirstant pagal autoriaus išskirtas kategorijas, aptikta įsakų ir manifestų, nuosprendžių dėl tremties, paskyrimo raštų, pažymėjimų, žiniaraščių, pažymų, sprendimų, teismų protokolų, sąrašų, metrikų, raportų, atsiliepimų, statistinių duomenų, finansinių dokumentų. Iš egodokumentų esama laiškų, prašymų, skundų, pasiaiškinimų, testamentų. Tokiais raštais žmonės siekė pranešti, paklausti, paprašyti, apginti save arba artimuosius, palikti turtą. Valdžia kūrė dokumentus turėdama tikslą informuoti, registruoti, apmokestinti, tremti, išlaisvinti, apgyvendinti, įdarbinti, kaupti duomenis, (ne)išduoti leidimus, skirti pašalpas, mokėti algas. Nuotraukas darydavo įamžinimo, spaudos, identifikavimo, tapatybės nustatymo tikslais.
Sibiro archyvuose rasti dokumentai susiję su tokiomis Lietuvos istorijai ypač aktualiomis temomis kaip 1830–1831 m., 1863–1864 m. sukilimai, LDK aneksija, rusifikacijos politika, tremtiniai ir kaliniai, policijos stebėjimas, mirties atvejai, išlaisvinimas, grąžinimas į luomą, įdarbinimas, santuoka, paso gavimas, verslas, persikėlimas, grįžimas į Lietuvą. Yra dokumentinių liudijimų ir apie migravusius lietuvius: darbininkus ir žemdirbius, studentus ir dėstytojus, verslininkus ir amatininkus, gydytojus ir kunigus, pareigūnus ir įvairius kitus specialistus, karo pabėgėlius ir repatriantus. Raštų adresatais tapdavo gubernatorių kanceliarijos, gubernijų valdybos, teismai, įvairios kitos institucijos, pareigūnai, privatūs žmonės.
Tyrimas parodė, kad 1773–1923 m. Sibiro lituanistiniai dokumentai dažniausiai teikia duomenų apie deportuotus asmenis (politinius, kriminalinius), liudija apie jų prašymus. Bet taip pat yra reikšmingų Lietuvos istorijai bylų apie kolonijas, įvairius specialistus, žymius asmenis, verslininkus, įvykius pačioje Lietuvoje. Dokumentų gausa bei įvairovė leidžia giliau ištirti šią lietuvių istorijos dalį.