Žaidžiančio žmogaus tema pirmaisiais XXI a. dešimtmečiais virto tarpdisciplininių žmonijos veiklos tyrimų ašimi. Keičiantis muziejų požiūriui į kultūros sklaidą bei edukacinius tikslus, žaismo diskursas muzeologijoje taip pat tampa vienu iš aktualių tyrimo laukų. Nors kultūrinis žaismo ir žaidimo fenomenas aptarinėjamas seniai, žaismo sampratos aiškinimas muzeologijos požiūriu yra gana nauja sritis, reikalaujanti apibrėžti sinonimiškai vartojamus terminus ir su jais susijusias sampratas. Šio straipsnio tikslas – remiantis muzeologijos teorijų analize išryškinti žaismo sampratą ir funkciją muzeologijoje, nustatyti žaismo komunikacijos formavimosi prielaidas bei žaismo sampratos vystymosi kryptis šiuolaikiniuose muzeologijos tyrimuose. Straipsnis paremtas integruotos literatūros tyrimu žaismo sampratos analizei pasirenkant teorinius tekstus ir žaismo fenomeną tiriančių mokslininkų monografijas bei teorinius ir empirinių tyrimų straipsnius, kuriuose žaismo raiška analizuojama visų tipų muziejuose. Šiame darbe taip pat aptariamas lingvistinis žaismo ir žaidimo terminų vartojimo aspektas. Lietuvių kalbos atveju susiduriame ne tik su sinoniminiu žaidimo / žaismo terminų vartojimu verčiant spel, play, spielen, tačiau ir su sinoniminiu žaidimo termino vartojimu verčiant anglakalbėje literatūroje skirtinguose kontekstuose vartojamus play ir game. Kadangi žaidimas (angl. game) yra struktūruota žaismo (angl. play) forma, o muzeologijos tyrimuose bei taikymo praktikoje žaidimas (angl. game) dažniau apibrėžia skaitmeninę raišką ir įvardijamas kaip sužaidybinimas (angl. gamification), siūloma žaismą (kaip veiksmą ir būseną) atskirti nuo žaidimo (kaip struktūruotos veiksmo formos). Apžvalgoje panaudota literatūra leido išryškinti, kad žaismo koncepcija muziejuje siejama su naujosios muzeologijos teorijų plėtra ir atsiskleidžia kaip institucijos formuojamas ir palaikomas kūrybinis konstruktas. Žaismas apibrėžiamas kaip muziejaus temos komunikavimo koncepcija, pasireiškianti per žaismo veiksmą ir taikomus žaidimo elementus. Ši turinio sklaidos ir veiklos organizavimo prieiga yra išreiškiama per žaismo ir žaidimo taikymo metodus, kurie leidžia įtraukti auditoriją į intensyvesnį santykį su tema ir objektais. Žaismas tampa muziejaus metažaidimui būtina medija, kuri apima ir kurioje reiškiasi žaismingumas, žaidimo veiksmas, žaidybiniai elementai, realūs ir skaitmeniniai žaidimai, o auditorija yra įžaidinama muziejui siekiant patenkinti auditorijos edukacinius ir pramoginius poreikius. Apibendrinus tarpdisciplininį žaismo fenomeno kontekstą, muzeologijoje žaismą tikslingiausia sieti su intelektualiąja ar konceptualiąja būsena, kuri apima mainymosi, keitimosi reiškinį ir žaismingą veiksmą. Žaidimo terminas muzeologijos kontekste labiau vartojamas įvardijant konkretų erdve, laiku ar taisyklėmis apibrėžtą veiksmą, kuris muziejų praktikoje dažniau siejamas su sužaidybinimu.