Biblioterapijos taikymas geštalto terapijoje: grožinės knygos kaip asmenybės transformacijos stimuliatorės
Holistiniu požiūriu į žmogų pagrįstos humanistinės geštalto terapijos, taikomos ir socialiniame darbe, švietime bei kt., teorija yra laikoma vienu iš sąveikos biblioterapijos pagrindų. Tačiau, kaip rodo geštalto specialistų profesinis diskursas ir biblioterapijos taikymo geštalto terapijoje tyrimų stoka, biblioterapija kol kas mažai išnaudojama geštalto praktikoje. Ir apskritai, nors tarpdalykinė biblioterapijos sritis tikrai gausiai tyrinėjama, vis dėlto raginama dalytis trūkstamais taikomojo pobūdžio modeliais, nusakančiais, kaip biblioterapiją sistemiškai įtraukti į įvairias konsultacines praktikas siekiant sustiprinti jų poveikį.
Straipsnyje pristatomas vienas iš galimų sąveikos biblioterapijos taikymo geštalto praktikoje modelių, paremtas triguba dialogine – per sąveiką su terapeutu – ir rašytine trumpų grožinių tekstų refleksija. Modelis parengtas pagrindus geštalto terapijos bei biblioterapijos paradigmų suderinamumą ir kokybiniu aspektu išnagrinėjus šešiasdešimt darbo su klientais, kuriems per septynerius vienos praktikos metus geštalto sesijose buvo taikyta biblioterapija, atvejų. Šių tyrimų rezultatai patvirtino biblioterapijos kaip papildomos priemonės taikymo geštalto terapijoje tinkamumą. Nustatyta, kad susidarius atitinkamoms lauko sąlygoms tinkamai parinktas grožinis tekstas – kaip mediatorius – per dialoginę jo refleksiją su terapeutu padeda klientui greičiau įsisąmoninti nepatenkintus poreikius ir keistis norima linkme, t. y. įgalina asmenybės transformaciją. Grožiniai kūriniai tokiais atvejais atlieka autentiškos intraasmeninės – vidinių išgyvenimų bei jų apmąstymų – ir ją pastiprinančios tarpasmeninės komunikacijos stimuliatorių funkciją. Tai sutampa su neurologinių tyrimų duomenimis, rodančiais, kad grožinė literatūra stipriai stimuliuoja ir netgi (trans)formuoja skaitančiojo intelektinį bei emocinį savęs ir pasaulio patyrimą.
Pateiktas biblioterapijos taikymo modelis gali būti naudingas ne tik praktikuojantiesiems geštalto terapiją, bet ir bibliotekininkams, socialiniams bei švietimo srities darbuotojams, taip pat ir kitų krypčių terapijų atstovams, ypač atsižvelgiant į literatūroje minimą sistemiškų biblioterapijos kaip papildomos priemonės, stiprinančios terapijos poveikį, taikymo aprašų stygių.