Straipsnyje lituanikos objekto klausimas nagrinėjamas, pirma, istoriniu aspektu ir, antra, gretinant lituaniką su kitų TSRS bei užsienio socializmo šalių tipo bibliografijomis.
Pirmoje straipsnio dalyje parodomas lituanikos bibliografavimo tradicijų formavimasis ir vystymasis. Lituanikos registravimas lietuvių bibliografijos istorijoje vyksta paraleliai su lietuvių spaudos bibliografija. Jau pirmuose lietuvių nacionalinės bibliografijos bandymuose greta lietuviškų spaudinių yra registruojama lituanikos medžiaga. Vėliau lituanikos bibliografavimas įgauna vis platesnį mastą – pasirodo dideli specialūs retrospektyviniai darbai (S. Baltramaičio “Bibliografinės medžiagos rinkinys...”), leidžiamos einamosios informacinės bibliografijos (M. Urbšienės “Lituanikos” rodyklės). Straipsnyje atskleidžiami lietuvių spaudos bei lituanikos bibliografijų ryšiai, nagrinėjamos tų ryšių priežastys, jų dėsningumas, parodoma, kad pirmoji iš jų buvo pagrindinė, antroji – papildoma. Antrajame bibliografijos vystymosi etape lituanikos bibliografavimo uždaviniai ilgą laiką buvo siejami su specialiosios bei kraštotyrinės bibliografijos darbų sudarymu. Toliau vystantis lietuvių bibliografijai, lituanikos registravimas peržengia tų bibliografijų ribas ir tampa lietuvių nacionalinės bibliografijos sudedamąja dalimi. Tuo būdu, straipsnyje parodoma, kaip istorijos bėgyje lituanikos bibliografijos sąvoka keitėsi ir plėtėsi.
Darbe bandoma nustatyti pagrindinius lituanikos bibliografijos vystymosi etapus. Pirmajame – 1824–1875 m. – užsimezga lituanikos bibliografavimo tradicijos. Šis laikotarpis prasideda lietuvių nacionalinės bibliografijos pirmaisiais darbais (K. Nezabitauskio literatūros sąrašu) ir baigiasi J. Karlovičiaus darbo “Lietuvių bibliografijos bandymas” pasirodymu. Lituanikos registravimo bandymus tuo laikotarpiu tenka apibūdinti kaip reikšmingą lietuvių bibliografijos tendenciją, turėjusią įtakos tolesnei jos raidai. Antrasis laikotarpis apima XIX a. pabaigą – XX a. pradžią (iki 1917 m.). Šis laiko tarpas susijęs su pirmosios stambios lituanikos bibliografijos autoriaus S. Baltramaičio veikla. Lituanikos bibliografija tuo laiko tarpu išsivysto į atskirą lietuvių bibliografijos šaką, bet turi kraštotyrinės bibliografijos formą. Trečiąji lituanikos bibliografijos vystymosi etapą sudaro buržuazinis laikotarpis. Tuo metu lituanikos bibliografija yra spausdinama greta lietuvių spaudos bibliografijos (žurnaluose “Knygos” ir “Bibliografijos žinios”) ir atskirais leidiniais (M. Urbšienės rodyklės). Lituanikos bibliografavimą ribojo silpni buržuazinės Lietuvos kultūriniai ryšiai su kitomis šalimis, valdančiųjų sluoksnių nacionalistinė ideologija ir orientacija i Vakarus, be to, silpna organizacinė bazė.
Visiškai kitos sąlygos lituanikos bibliografijai vystytis susidarė Tarybų Lietuvoje. Lituanikos bibliografavimas igavo gilią idėjinę ir mokslinę reikšmę, buvo sukurta tvirta organizacinė bazė. Nenuostabu, kad toje srityje per trumpą laiką buvo pasiekti žymūs rezultatai. Straipsnyje detaliai atskleidžiamas dabartinės lituanikos bibliografijos objektas. Apibūdinama “Tarybinės lituanikos metraštyje” registruojama literatūra: a) autorinė lituanika – Lietuvos TSR autorių kūriniai TSRS tautų ir užsienio kalbomis, b) kraštotyrinė lituanika – TSRS ir užsienio šalių tautų autorių darbai apie Lietuvą ir lietuvių tautą ir c) kalbinė lituanika – už Lietuvos ribų pasirodę spaudiniai lietuvių kalba. Taigi, šiuo metu einamoji lituanikos bibliografija apima spaudinius, išleistus už Lietuvos ribų, tačiau su ja susijusius pagal turinį, autorių arba kalbą. Toks kompleksinis lituanikos traktavimas pasidarė galimas tik po to, kai buvo sukurta tiksliai apibrėžta valstybinė apskaitinė-registracinė respublikos bibliografija, kurią turi papildyti “Tarybinės lituanikos metraštis”.
Antroje straipsnio dalyje pateikiami teoriniai teiginiai apie artimas lituanikai sąvokas bei duomenys apie kitų tautų vystomas analogiškas bibliografijas. Nagrinėjamos georgikos, bulgarikos, polonikos, bohemikos, slovakumo, kazachstanikos sąvokos. Detaliau nušviestos rosikos bibliografavimo tradicijos, taip pat sovetikos bibliografavimo klausimas. Literatūros apie visas šio pobūdžio bibliografijas analizė rodo, kad jas galima suskirstyti į dvi grupes: vienos jų savo turiniu yra platesnės, kitos – siauresnės. Pirmosios grupės sąvokos (pavyzdžiui, polonika) yra platesnės, negu lituanika, ir pagal savo turinį sutampa su bendrosios nacionalinės bibliografijos sąvoka. O antrosios grupės sąvokos (pvz., bulgarika, georgika) pagal turinį sutampa su lituanika ir apima tik už nacionalinės spaudos ribų išeinančius spaudinius. Pastarosios bibliografijos laikytinos nacionalinės bibliografijos sudedamąja dalimi. Šių sąvokų lyginimas parodo, kad bibliografijos apie tautos ryšius su kitomis pasaulio tautomis yra kompleksinio pobūdžio ir kad tokio pobūdžio bibliografijos palaipsniui išsivysto kaip atskira sudedamoji ir svarbi nacionalinės bibliografijos šaka, tačiau turinti savo problematiką ir metodiką. Tuo būdu, analogiškų kitų tautų bibliografijų raida patvirtina lituanikos sąvokos vystymosi dėsningumus, sąlygojusius jos formavimąsi.