Straipsnis yra skirtas vienam iš „tuščių puslapių“ Latvijos bibliotekų istoriografijoje – vaikų skyrių viešosiose bibliotekose ir nepriklausomose vaikų bibliotekose pirmiesiems žingsniams pradedant idėja, jos įgyvendinimu ir pirmaisiais 20 veiklos nepriklausomoje Latvijos Respublikoje metų (1918−1940). Kadangi šia tema nėra išleistų akademinių ar populiarių leidinių, tyrime naudojamas vadinamasis istorinis metodas, leidžiantis rekonstruoti vaikų skyrių atsiradimą ir plėtrą viešosiose ir vaikų bibliotekose bibliotekų sektoriaus plėtros Europoje ir JAV kontekste. Tyrimo pagrindas: atitinkamo laikotarpio straipsniai spaudoje ir knygos, taip pat Latvijos nacionaliniame archyve saugomi dokumentai apie Rygos viešųjų bibliotekų vaikų skyrius.
Tyrimas rodo, kad nemokamų vaikų bibliotekų ideologinis pagrindimas Latvijoje buvo toks pat, kaip ir Rusijoje bei Švedijoje: visuomenės noras apsaugoti vaikus ir jaunimą nuo žalingos bulvarinės literatūros (tuo metu buvo vartojamas net terminas „purvinoji“ literatūra) poveikio ir vietoj jos pasiūlyti „gerų“ knygų. Tačiau XX a. pradžioje Latvijoje nebuvo pagrindinės prielaidos – nemokamų viešųjų bibliotekų tinklo, kuriame galėtų būti kuriami vaikų skyriai viešosiose bibliotekose ar nepriklausomos vaikų bibliotekos. Pirmasis viešosios bibliotekos vaikų skyrius Liepojoje (didžiausiame Latvijos Kuržemės regiono mieste) buvo atidarytas tik 1919 m. gruodžio mėn. publicisto ir politiko, bibliotekos vadovo Voldemāro Caune’ės iniciatyva. Iki sovietinės okupacijos tai buvo vienintelis provincijos viešosios bibliotekos vaikų skyrius.
Kitokia situacija buvo sostinėje Rygoje, kur 1922 m. vasarį Latvijos valstybinė biblioteka įsteigė pirmąjį vaikų skyrių, kurio tikslas – sumažinti „knygų badą“, tačiau netrukus kitos organizacijos įsitraukė į bibliotekos paslaugų teikimą jaunajai kartai. Per pirmąjį Latvijos Respublikos nepriklausomybės laikotarpį viešųjų bibliotekų sistemoje buvo atidaryta dešimt vaikų skyrių ir dar mažiausiai dešimt vaikų bibliotekų skirtinguose miesto rajonuose atidarė labdaros organizacijos. Svarbų vaidmenį juos kuriant suvaidino Caune’ė ir bendraminčių entuziastų, daugiausia Latvijos socialdemokratų darbininkų partijos narių (Hermanio Kaupiņio, Teodoro Līventālo, Emmos Kalniņos ir kt.), paskatinimas bei savivaldybės pasirengimas suteikti reikiamą finansinę paramą.
Nors Liepojos ir Rygos vaikų bibliotekos buvo lankomos labai aktyviai, nepakankamas valstybės ir vietos valdžios finansavimas bibliotekoms trukdė įkurti specialias bibliotekos paslaugas vaikams likusioje Latvijos dalyje. Taigi iki sovietų okupacijos 1940 m. viešųjų bibliotekų vaikų skyrių tinklas ir vaikų bibliotekos buvo įsteigti tik Rygoje.
Sovietų okupacijos metu prasidėjo naujas vaikų bibliotekos paslaugų plėtros etapas, nes visoje Latvijoje tapo privaloma įsteigti vaikų skyrius viešosiose bibliotekose arba atskiras vaikų bibliotekas.