Straipsnyje tiriama ne rusiškos sovietinės literatūros leidybos dinamika sovietinėje Estijoje, atskleidžiami leidinių skaičiai ir populiariausi literatūros šaltiniai. Analizuojama vadovaujantis keturių politinės istorijos etapų prieiga: stalinizmo metai, atšilimas, stagnacija ir perestroika. Tyrime pasitelkiami statistiniai metiniai raštai, bibliografijos, archyvinė medžiaga, mokslinė literatūra ir šaltiniai. Sovietinės literatūros leidybą stipriai reguliavo leidybos procesui vadovaujantys valdžios organai, o pats procesas buvo priklausomas nuo ideologinių nuostatų. Tyrime atskleidžiama tai, kad ne rusiškos sovietinės literatūros ėmė daugėti atšilimo laikotarpiu, o viršūnė pasiekta XX a. aštuntajame dešimtmetyje ir devintojo dešimtmečio pradžioje. Literatūros šaltinių iš viso buvo 49 – tai rodo vertimų įvairovę, nors kartu jų pateikimas buvo ir tolygiai pasiskirstęs. Populiariausi literatūriniai šaltiniai buvo latvių, lietuvių ir ukrainiečių kūryba. Literatų ir skaitovų domėjimasis vertimais buvo palyginti mažas, tačiau patys populiariausi autoriai traukė ir intelektualesnių skaitytojų dėmesį.