Straipsnyje analizuojamas XX a. pradžios knygotyros institucionalizacijos fenomenas ir bandoma atsakyti į klausimus, kaip plataus profilio humanitaras, nepriklausomos Lietuvos svarbiausių atminties institucijų ir Lietuvos universiteto kūrėjas Eduardas Volteris (1856‒1941) prisidėjo kuriant pirmąsias Rytų Europos knygos mokslų draugijas, kaip jis nusipelnė bibliografijos, bibliologijos ir bibliotekininkystės mokslus įtvirtinant akademinėje humanitarinių mokslų erdvėje bei rūpinantis knygos specialistų profesionalizacija. Knygotyros istorijos socialiniai aspektai nagrinėjami remiantis 1899‒1931 m. Peterburge veikusios Rusų bibliologijos draugijos veiklos dokumentais, XX a. pradžios knygotyros moksline spauda, paties E. Volterio paskelbtais teoriniais darbais ir Europos knygotyros mokslo istorijos tyrimų rezultatais.