XVIII a. antrosios pusės Vilniaus spaustuvininkų ornamentai kaip knygos istorijos šaltinis
Straipsnis skiriamas XVIII a. spaustuvininkų ornamentams kaip vienai iš svarbių knygos istorijos šaltinių grupių. Iki šiol Lietuvoje daugiausia tyrinėti XVI–XVII a. ir šiuolaikinės knygos teksto papuošimai. Dabartiniame tyrime pasirinkta keliais pjūviais išanalizuoti XVIII a. antrosios pusės Vilniaus institucinių spaustuvių ornamentus. Pasirinktos temos aktualumas pagrindžiamas ne tik XVIII a. ornamentų tyrimų trūkumu, bet ir problemomis, susijusiomis su anoniminių leidinių, plitusių rankinės spaudos epochoje, atribucija. Tyrimo šaltiniu tapo ornamentų atspaudai senosiose knygose ir XVIII–XIX a. pradžios Europos spaustuvininkų vadovai bei Vilniaus spaustuvių inventoriai. Pirmoje tyrimo dalyje nustatyta, kad XVIII a. antrojoje pusėje Vilniaus spaustuvininkai knygai papuošti naudojo smulkų lietą ornamentą ir šešių rūšių dekoratyvines plokšteles, raižytas medyje arba metale (t. y. atsklandas, užsklandas, vinjetes, inicialus, faktotumus ir inicialinės raidės papuošimus). Nepaisant aiškios plokštelių rūšių funkcijos, Vilniaus spaustuvininkai laisvai eksperimentavo, perkeldami jas į netradicinę vietą knygoje. Antroje tyrimo dalyje, remiantis spaustuvininkų ornamentų palyginimu, atskleidžiami ir interpretuojami Vilniaus spaustuvių sąveikos būdai: ornamentų paveldėjimas, darbo padalijimas, leidinių atnaujinimas kitoje spaustuvėje, leidinių suklastojimas. Taip pat aptariami ornamentų migravimo ir kopijavimo atvejai, apsunkinantys anoniminių leidinių atribuciją. Nepaisant žvalgomojo pobūdžio, atliktas tyrimas leido atskleisti naujų XVIII a. Vilniaus spaustuvių veiklos faktų ir apčiuopti kai kuriuos vėlyvosios LDK kultūros savitumus.