SĄVOKŲ Reta knyga, Vertinga knyga IR Sena knyga SAMPRATA BEI VARTOSENA SOVIETINĖS LIETUVOS KNYGOS KULTŪROJE

Santrauka

Vilniaus universiteto Knygotyros ir dokumentotyros institutas
Universiteto g. 3, LT-01513 Vilnius, Lietuva
El. paštas: inga.liepaite@kf.stud.vu.lt

Straipsnyje, remiantis publikuotais ir archyviniais šaltiniais, analizuojamas sąvokų „reta knyga“, „vertinga knyga“ ir „sena knyga“ funkcionavimas sovietinės Lietuvos knygos kultūroje. Šių sąvokų sampratos ir jų vartosenos ypatumų atsklaidos pagrindu pasirinktos dvi žiūros pozicijos: 1) per lietuviškosios bibliofilijos sampratą sovietmečiu oficialiuoju lygmeniu (masinę bibliofiliją ir bibliofiliją kaip retų ir vertingų knygų kolekcionavimą); 2) per bibliografų, bibliotekininkų ir knygotyrininkų praktinę veiklą, ypač ikisovietinės nacionalinės bibliografijos rengimą. Prieita prie išvadų, kad lietuviškosios „bibliofilijos sampratoje, ją suvokiant kaip retų ir vertingų knygų kolekcionavimą, „reta knyga“ ir „vertinga knyga“ visų pirma tapatintos su senąja, taigi kartu ir brangia, knyga, o žvelgiant iš masinės bibliofilijos šalininkų pozicijos, sąvokomis „reta knyga“ ir „vertinga knyga“ žymėtos gyvenamojo meto knygos, dažniausiai dėl jų, vadinamųjų „naujienų“, didelės paklausos tapusios „deficitinėmis knygomis“. Minėtos sąvokos sovietmečio Lietuvoje nebuvo analizuojamos teoriniu lygmeniu, netaikyta ir senųjų lietuviškų spaudinių klasifikacija, nors vartoti ir tokie terminai kaip „retenybė“ ar „labai reta knyga“, tačiau kaip termino „reta knyga“ sinonimai. Praktikoje sąvokos „reta knyga“, „vertinga knyga“ ir „sena knyga“ dažnai vartotos pakaitomis arba senąją knygą kartu įvardijant ir kaip retą ar vertingą. Po bibliografų praktikų ne vienerius metus plėtotų diskusijų „senosios retosios lietuviškos knygos“ epochos pabaigą žyminčia riba tapo 1861 metai.