[straipsnis ir santrauka anglų kalba, santrauka lietuvių kalba]
Kad kažkas turi knygą, dar nereiškia, kad ją yra skaitęs. Ji gali būti puošybos, gero įvaizdžio kūrimo elementas ar pan. Taigi, kaip gali būti matuojamas skaitymo veiksmas? Kaip dar didesnis metodologinis iššūkis atrodo skaitymo, įvykusio praeityje, matavimai. Nors tokių tyrimų, paremtų gausia empirika ir būta, jų metu atskleistas skaitymo revoliucijos fenomenas, įvykęs XVIII amžiuje. Tačiau kokiais metodais galima būtų išmatuoti netradicinių rašto paminklų, tokių kaip antkapiniai įrašai (ir visi kiti įrašai netradicinėse laikmenose), skaitymo ypatybes?
Šiame straipsnyje autorius aptaria Paulo Connertono socialinės atminties teorinio modelio taikymą netradicinių rašto šaltinių skaitymo tyrimams atlikti. P. Connertonas tyrinėjo socialinių grupių atmintį ir nustatė, kokie dėmenys yra svarbūs atsiminimo procese (erdvė, laikas, objektas). Kadangi raštas neabejotinai yra susijęs su atmintimi, jis atlieka mnemoninę funkciją ne tik per patį įrašo turinį, bet ir per patį save kaip per atsiminimo proceso tarpsnį (P. Connertono kalba kalbant – per objektą). Nustačius pagrindinę šaltinio įrašo adresatų grupę (tuos, kam tas įrašas yra skirtas ir kažką reiškia) ir pritaikius minėtus tris dėmenis (erdvė, laikas, objektas), galima nustatyti preliminarų įrašų skaitymo dažnį, aplinkybes ir susiformuoti platesnį istorinės tikrovės vaizdinį.
P. Connertono modelis šiuo atveju buvo išbandytas praktiškai taikant jį XIX a. katalikų kapinėse buvusių antkapinių įrašų skaitymui tirti. Aptarta kapinių erdvės (išsidėstymo) reikšmė skaitymui tuometinio Vilniaus kontekste. Taip pat ištirti tuo metu vilniečių apyvartoje buvę kalendoriai, leidę nustatyti akistatos su antkapiais dažnį. Galiausiai buvo aptarta pačių įrašų specifika, turėjusi poveikį skaitymo procesui. Panašiai šį modelį galima taikyti kitų netradicinių įrašų arba kitų laikotarpių skaitymo procesui tirti.