[straipsnis ir santrauka anglų kalba, santrauka lietuvių kalba]
Tarptautinio mokinių vertinimo programa (PISA) yra tarptautinis vertinimas, pagal kurį kas trejus metus vertinami 15 metų mokinių skaitymo, matematikos ir gamtos mokslų pasiekimai. Pirmą kartą šis vertinimas buvo atliktas 2000 m.; kiekvieno ciklo metu keičiasi pagrindinės mokymosi srities vertinimas, pasirenkant skaitymo, matematikos ir gamtos mokslų sritį. PISA taip pat apima bendrųjų ar tarpdalykinių kompetencijų priemones, tokias kaip bendri problemų sprendimo būdai. Pagal apibrėžimą (angl. by design) PISA pabrėžia funkcinius įgūdžius, kuriuos mokiniai įgyja baigdami privalomąjį ugdymą. PISA koordinuoja Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO), tarpvyriausybinė pramoninių šalių organizacija, o JAV šiuos vertinimus vykdo NCES (Nacionalinis švietimo statistikos centras).
Per pastaruosius du dešimtmečius švietimo srityje vienas iš labiausiai pastebimų reiškinių buvo visą pasaulį palietusi smūgio banga, kurią sukėlė PISA vertinimai. Tarsi atsitiktinai buvo nustatyta, kad skaitymo kompetencija priklauso nuo skaitymo motyvacijos. Sklandžiam skaitymui reikia praktinių įgūdžių, t. y. pakankamai perskaitytų puslapių ir skaitymui skirtų valandų, o tai iš skaitančio asmens pareikalauja vidinės motyvacijos skaityti. Tam tikra prasme reikia pamilti skaitymą. Šiame straipsnyje siekiama ištirti, kaip buvo nustatytas skaitymo motyvacijos ar meilės skaitymui vaidmuo, kur buvo aptiktos būtinos teorinės ir metodinės žinios (angl. know how) ir kaip visas procesas atgaivina skaitymo diskurse senąją retorinę tradiciją.