DOKUMENTINIS LATVIŲ IŠEIVIJOS PAVELDAS LATVIJOS MOKSLINĖSE BIBLIOTEKOSE H. BIEZAJO, M. GOPPERIO, U. GĖRMANIO IR H. RUDZYČIO ASMENINIŲ ARCHYVŲ PAVYZDŽIU (VOKIEČIŲ K.)

Santrauka

Pastaraisiais dešimtmečiais didžiąsias Latvijos bibliotekas, muziejus ir archyvus gerokai papildė latvių išeivijos mokslo, kultūros ir švietimo darbuotojų, politikų ir visuomeninių organizacijų dokumentai. Ir nedidelės kolekcijos, ir gausūs asmeniniai archyvai, gauti iš įvairių šalių, kuriose telkėsi latvių išeivija (JAV, Australija, Vokietija, Švedija ir kt. šalys), teikia geras galimybes tyrinėti XX amžiaus latvių diasporą ir atsakyti į klausimą, kaip per pusšimtį metų negyvent Latvijoje pavyko išlaikyti tautinį tapatumą ir nepriklau­somos Latvijos valstybės idėją. Žinoma, kiekviena atminties institucija turi savus dokumentų komplektavimo kriterijus, istoriškai susiformavusias nuostatas, kurios yra svarbios užmezgant ir stiprinant ryšius, be to, egzistuoja skirtingos dokumentų tvarkymo ir inventorinimo tradici­jos. Visa tai neleidžia esmingai kiekybiškai palyginti įvairių institucijų naujų įsigijimų apimčių. Vis dėlto galima teigti, jog daugiausia latvių išeivijos dokumentinio paveldo dabar yra sukaupta Latvijos nacionalinėje bibliotekoje ir Latvijos universiteto akademinėje bibliotekoje, Literatūros ir muzikos muziejuje ir Latvijos valstybės archyve. Straipsnyje pateikiama pavyzdžių iš latvių išeivijos kultūros darbuotojų asmeninių archyvų, saugomų Latvijos nacionalinėje bibliotekoje (H. Biezajo ir M. Gopperio archyvai) ir Latvijos universiteto akademinėje bibliotekoje (U. Gėrma­nio ir H. Rudzyčio archyvai).
Reikšmingas yra religijos istorijos ir folkloro tyrėjo Haraldo Biezajo (Haralds Biezais, 1909–1995) archyvas, atspindintis jo plačius mokslinius interesus; kartu jis yra tipiškas išeivijos likimo intelektinės emigracijos sąlygomis liudijimas. Viena vertus, archyvas reprezentuoja tarptautiniu mastu pripažintą mokslininką, bet, kita vertus, atskleidžia ne tik H. Biezajo veiklą išeivijoje, bet daug plačiau: latvių knygų, autorių, redaktorių ir apskritai latvių leidybos situaciją. Savo ruožtu leidėjo Mikelio Gopperio (Miķelis Goppers, 1908–1996) archyve – rankraščiai ir knygų maketai, korektūros egzemplioriai ir iliustracinė medžiaga, labai plati M. Gopperio korespondencija su knygų autoriais, dailininkais, spaustuvių darbuotojais ir platintojais. Šie dokumentai pateikia labai konkrečių liudijimų apie knygų sumanymo ištakas ir jau parengtų leidyklos „Zelta ābele“ („Aukso obelis“) leidinių likimus, taip pat apie nerealizuotas leidyklos idėjas.
Istoriko Uldžio Gėrmanio (Uldis Ģērmanis, 1915–1997) istorijos tyrimus, publicistikos ir prozos kūrybą, leidybos, išeivijos bendruomenių padėtį ir sovietmečiu, ir atkūrus nepriklauso­mybę atskleidžia jo archyvas, saugomas Latvijos universiteto akademinėje bibliotekoje. Daug medžiagos išeivijos knygos istorijos tyrimams yra šios bibliotekos dokumentų kolekcijose, ypač daug – Helmaro Rudzyčio (Helmārs Rudzītis, 1903–2001) asmenybei tirti. Jo archyve – visas 90 metų laikotarpis: asmeniniai laiškai, autorių teisių sutartys, leidyklos „Grāmatu draugs“ („Knygų draugas“, įkurta 1926 m.) veiklos nuotraukos, H. Rudzyčio nuo 1949 m. leisto laikraščio „Laiks“ („Laikas“) archyvo dokumentai.