XXI amžiuje vis daugiau istorinių šaltinių įtraukiama į tarpdisciplininius tyrimus, humanitarinių šaltinių bazė tiriama taikant ne tik humanitarinių, bet ir socialinių mokslų metodus. Tokiuose tyrimuose gaunami rezultatai, kurių neįmanoma pasiekti tradiciniais humanitarų taikomais metodais. Šiame straipsnyje tiriamos XIX a. epitafijos, užrašytos rusų kalba, tačiau atsiradusios katalikiškose kapinėse. Tyrime epitafija yra skaidoma į struktūrinius elementus, jie „prakalbinami“ semiotiniu požiūriu. Taip pat gilinamasi į šaltinio atsiradimo istorinį kontekstą, kalbos vartojimo pokyčius Vilniuje XIX a. pabaigoje, ieškoma sąsajų tarp biografistikos ir atminimo įamžinimo, tiriamas ryšys tarp teksto kūrėjo ir skaitytojo.