Straipsnyje analizuojama Lietuvoje naujai po 1990 m. atsiradusi lietuvių tarminių knygų leidyba. Siekiama atskleisti šiuolaikinės tarminės knygos apibrėžties, adresato ir leidybos problemas. Lietuvoje plėtojama tarminė leidyba liudija visuomenėje sklindančias liberaliojo pliuralizmo vertybes, regionų informacinių poreikių dinamiką, besiplečiančius etnografinių bendruomenių saviraiškos laukus. Skirtingas etnografinių Lietuvos bendruomenių požiūris į bendrinės lietuvių kalbos ir tarmės santykį yra lemiamas motyvas tarminės spaudos projektų plėtotei. Didžiausią dėmesį šiems projektams kokybinėmis ir kiekybinėmis prasmėmis skiria žemaičiai. Aukštaičių ir dzūkų bendruomenės į tarminę leidybą įsitraukė vėliau, pasiekimų esama mažiau, bet jų potencialas yra didesnis, todėl ateityje aukštaičių tarme gali pasirodyti vis daugiau leidinių. Tarminėje leidyboje vyrauja savilaida, bet išskirtiniai leidybos projektai, kuriuose dalyvauja žinomi kūrėjai ir leidybos profesionalai, leidžia tikėtis kokybinių pokyčių ateityje.