Straipsnyje tiriama ir gretinama vertinimo raiška teismų sprendimuose vokiečių ir lietuvių kalbomis: analizuojamos leksinės ir gramatinės priemonės vertinimui reikšti, žyminčios vertinančio subjekto – šiuo atveju teismo – požiūrį į vertinamą objektą. Tiriamąją medžiagą sudaro dešimt atsitiktine tvarka atrinktų sprendimų civilinėse bylose vokiečių kalba (iš viso 282 293 ženklų be tarpų arba 44 522 žodžiai) ir dešimt lietuvių kalba (iš viso 251 401 ženklų be tarpų arba 38 347 žodžiai). Tačiau iš esmės tirta tik viena konkreti sudedamoji sprendimo dalis – sprendimo motyvai, nes tik šioje dalyje teismas, remdamasis nustatytomis teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis, vertina su byla susijusius dalykus, kaip antai ieškinys, šalių prašymai, argumentai, ankstesnės instancijos teismo išvados, eksperto išvados, liudytojų parodymai, tam tikros bylos aplinkybės. Kitos sprendimo dalys – įvadinė, konstatuojamoji, rezoliucinė – atlieka kitas funkcijas ir todėl nėra tiesioginis šio tyrimo objektas. Tik iš motyvuojamųjų sprendimo dalių sudarytas patekstynis vokiečių kalba apima 184 156 ženklų be tarpų arba 29 274 žodžius, lietuvių kalba – 123 135 ženklų be tarpų arba 18 693 žodžius. Didžiausias dėmesys straipsnyje skiriamas vertinimo aspektams – t. y. vertinamų objektų požymiams. Nustatyti šie vertinimo aspektai: galimybė patenkinti, pagrįstumas, teisingumas, įtikinamumas, apimtis, tikėtinumas. Šiame teksto žanre vartojamos ir leksinės priemonės, kuriomis parodoma, kad tam tikras dalykas nagrinėjamoje byloje yra nereikšmingas ir todėl nebus vertinamas. Atliktas tyrimas rodo, kad vertinimas teismų sprendimuose abiejose kalbose pirmiausia reiškiamas leksinėmis priemonėmis, dažnai bendrašaknėmis, pavyzdžiui,tikėtina ir tikimybė, abejoti ir abejonės, unangemessen ‘netinkamas’ ir Unangemessenheit‘netinkamumas’; zweifelhaft ‘abejotinas’, zweifelsfrei ‘neabejotinas’ und Zweifel ‘abejonė’ ir pan. Nagrinėtuose teismų sprendimuose lietuvių kalba, palyginti su vokiečių, rasta įvairesnių leksinių konstrukcijų su veiksmažodžiais kognityvinei nuostatai reikšti ir jų vediniais, kuriose vertinantis subjektas koduojamas eksplicitiškai: pavyzdžiui, teismas sprendžia, kad/jog;teismas laiko, kad; teismas vertina, kad; teismas daro išvadą, kad; teismo vertinimu ir pan. (plg. tirtuose sprendimuose vokiečių kalba iš esmės tik veiksmažodis überzeugen ‘įtikinti’ ir konstrukcija su jo vediniu zur Überzeugung des Gerichts ‘teismo įsitikimu’). Straipsnyje taip pat tiriami ir fakultatyvūs vertinamosios konstrukcijos elementai – vertinimo motyvavimas, intensifikatoriai ir deintensifikatoriai vertinimui sustiprinti ir sušvelninti. Motyvavimas gali būti pateikiamas po vertinančios frazės arba prieš ją; pastaruoju atveju vertinanti frazė formuluojama išvados pavidalu. Įdomu pastebėti ir tai, kad nagrinėtuose teismų sprendimuose abejomis kalbomis vertinimas stiprinamas vienodai: leksinėmis priemonėmis ir dviejų ar daugiau leksemų kombinacijomis, o švelninamas skirtingai: nagrinėtuose sprendimuose vokiečių kalba vartojama nemažai leksinių deintensifikatorių (kaum ‘vargu’,grundsätzlich ‘iš esmės’, offenbar ‘ko gero’, jedenfalls ‘bet kuriuo atveju’, vielmehr ‘veikiau’ ir pan.), sprendimuose lietuvių kalba vertinimas švelninamas daugiau gramatinėmis priemonėmis, dažniausiai konstrukcijomis su reikiamybės dalyviu, o iš leksinių deintensifikatorių vartojama tik samplaika iš esmės.