Santrauka
Vienas iš dalykinės kalbos teorijos uždavinių yra apibrėžti dalykinės kalbos tyrimo objektą, t. y. nustatyti dalykinės komunikacijos situacijas, kurių kalba yra tiriama. Norint suskirstyti kalbotyros mokslo kalbą kaip dalykinės kalbos atmainą, remiamasi L. Hoffmanno vadinamuoju vertikalaus skirstymo modeliu, pagal kurį išskiriami penki skirtingo dalykiškumo laipsnio sluoksniai. Sluoksnį laikant tekstų žanrų, kurie kuriami tam tikru tikslu, visuma, išskiriami tokie kalbotyros kalbos sluoksniai: kalbotyros teorijos kūrimo kalba, kalbos aprašymo kalba, kalbotyros mokymo kalba, kalbos praktikos kalba, kalbotyros mokslo populiarinimo kalba, kalbos mokymo kalba. Aprašant atskirus sluoksnius, pateikiami tipiškiausi vokiečių ir lietuvių kalbų tekstų žanrų pavyzdžiai. Išanalizavus vokiškų ir lietuviškų kalbotyros tekstų žanrų pavyzdžius, nustatyti vokiečių ir lietuvių kalbotyros kalbų vertikalių sluoksnių bei atskirų tekstų žanrų panašumai ir skirtumai.
Skaitomiausi šio autoriaus(ų) straipsniai
-
Eglė Kontutytė,
Ką apima sąvoka “dalykinė kalba”?
,
Kalbotyra: T 57 (2007): Kalbotyra
-
Eglė Kontutytė,
Vokiškos ir lietuviškos anotacijos knygos viršelyje teksto lingvistikos požiūriu
,
Kalbotyra: T 62 (2010): Kalbotyra
-
Eglė Kontutytė,
Ekonomikos kalbos samprata
,
Kalbotyra: T 52 Nr. 3 (2002): Kalbotyra
-
Eglė Kontutytė,
Įmonių teisinės formos: vokiškų ir lietuviškų terminų ekvivalentiškumo problemos
,
Kalbotyra: T 58 (2008): Kalbotyra
-
Vaiva Žeimantienė,
Eglė Kontutytė,
55 Jahre Lehrstuhl für Deutsche Philologie an der Universität Vilnius. Ein Blick zurück
,
Kalbotyra: T 76 (2023): Kalbotyra
-
Eglė Kontutytė,
Kondensuota aplinkybių raiška vokiečių kalbos ekonomikos tekstuose
,
Kalbotyra: T 51 Nr. 3 (2002): Kalbotyra
