Nors pastaruoju metu Lietuvoje beveik kasmet pasirodo naujø dvikalbių žodynų, jie praktiškai lieka „nepastebėti“ lingvistų. Regis, mūsuose iki šiol viešpatauja nuostata, jog leksikografija nėra rimta, „prestižinė“ mokslo šaka, verta išsamaus tyrinėjimo. Todėl žodynų, ypač dvikalbių, kūrimo procesas yra paliekamas likimo valiai. Tuo tarpu tiek jų makrostruktūros (žodynų bendrosios struktūros), tiek ir mikrostruktūros (žodyno straipsnio sandaros) įvairiapusė analizė turėtų ne vien teorinę, bet ir praktinę reikšmę: atsižvelgus į dabar egzistuojančių žodynų trūkumus, ateityje būtų galima juos pataisyti ir patobulinti. Šiame darbe norėtume stabtelėti ties vienu itin svarbiu mikrostruktūros aspektu – lemos pateikimo ir jos aiškinimo ypatumais dvikalbio žodyno straipsnyje. Kodėl šis aspektas yra ne mažiau svarbus, negu, tarkim, žodyno sąvado tyrinėjimas? Neretai maždaug tiek pat lemų, arba antraštinių žodžių, turintys žodynai iš esmės skiriasi – ne vien tik straipsniuose pateikiamos informacijos apimtimi, bet ir vartojimo patogumu. Taigi, analizės objektu pasirinkę keturis 2001–2006 metais Lietuvoje išleistus didelės apimties dvikalbius žodynus, kuriuose lietuvių kalba yra pagrindinė 3, pamėginsime panagrinėti, kuo yra panašus ir kuo skirtingas tos pačios lemos aiškinimas. Kaip tipišką pavyzdį, kuriuo pasinaudodami aptarsime pagrindines problemas, išskyrėme daiktavardį koja.