Formantinę balsių struktūrą lemiančių veiksnių ryšiai: žvalgomasis bendrinės lietuvių kalbos ilgųjų ir trumpųjų balsių tyrimas

Santrauka

Šiame straipsnyje statistinėmis priemonėmis (pasitelkiant dvifaktorinę dispersinę analizę ANOVA) siekiama nustatyti faktorių, darančių tiesioginę įtaką balsių F1 ir F2 distribucijai, santykinę galią ir hierarchiją. Šio tipo analizei pasirinkti trys lietuvių kalbos balsiai [ɑː/ɐ], [uː/ʊ] ir [iː/ɪ] (vadinamieji kraštiniai balsiai) ir keturi faktoriai (fonologinė balsių kiekybė, diktoriai, frazės kirtis ir priebalsinė balsių aplinka / dusliųjų sprogstamųjų priebalsių pogrupis). Tyrimų rezultatai atskleidė, kad hierarchinis faktorių išsidėstymas pirmiausia priklauso nuo balsių artikuliacinio tipo (jų atvirumo / pakilimo ir eilės). Užpakalinės eilės balsių formantinei struktūrai didžiausią įtaką daro priebalsinis veiksnys, o priešakinės – fonologinė kiekybė. Faktorių hierarchijos skirtumus atliepia keletas nustatytų koreliacijų: balsių atvirumo / pakilimo ir frazės kirčio (kuo balsis atviresnis, tuo jo formantinė struktūra labiau priklauso nuo prozodinio faktoriaus), balsių eilės ir dusliųjų sprogstamųjų priebalsių (kuo balsis užpakalesnis, tuo priebalsinės aplinkos veiksnio įtaka F1 ir F2 didesnė) bei fonologinės kiekybės (priešakinių aukštutinių balsių formantės šiuo požiūriu skyrėsi labiausiai). Suprantama, šį tyrimą reikėtų pratęsti ateityje gausesne ir įvairesne medžiaga.