Zigfrido Lenzo prozai būdinga personažų kalbos įvairovė. Savo romane “Pavyzdys” (Das Vorbild) rašytojas panaudoja įvairias kalbinės raiškos formas, kurių svarbiausios - tiesioginė bei netiesioginė personažų kalba. Šio romano stiliaus savitumas slypi tiesioginės bei netiesioginės kalbos samplaikoje. Tame pačiame dialoge ar monologe dažnai panaudojamos abi nurodytos personažų kalbos formos. Pavyzdžiui, vieno dialogo dalyvio žodžiai gali būti išreikšti tiesiogine kalba, o jo partnerio - netiesiogine ir t. t. Tačiau ši įvairovė negriauna romano stiliaus vientisumo. Tai galima paaiškinti abiejų personažų kalbos formų kalbinės struktūros panašumu: abiejų kalbos formų žodyne bei sintaksėje gausu šnekamosios kalbos elementų.