Remiantis keletu naujosios kritikos teiginių ir žymių autorių mintimis apie kūrybos procesą ir intelektą, straipsnyje teigiama, kad iš keturių reikšmės komponentų - prasmės, jausmo, tono ir tikslo - poezijos pirminėje analizėje pagrįstai galima apibrėžti tik tris pirmuosius. Teigiama, kad, iš pradžių apeinant tikslą, poezijos analizėje yra daug daugiau duomenų autoriaus emocinei intelektualinei būsenai kūrybos procese nustatyti. Tam reikalui eilėraštis, ne tik kaip poetinė kompozicija, bet ir kaip kalbos aktas, yra analizuojamas kalbos vartojimo atvejų arba kalbėjimo funkcijų požiūriu, atskiriant neutralių ir konotuotų žodžių vartojimą, pastebint sintaksinį nuoseklumą, metrą, įvaizdžių sistemą ir kt.
Straipsnyje analizuojami du eilėraščiai - V. Vordsvorto “Vieniša pjovėja” ir R. Emersono “Viso gero”. Nustačius autoriaus emocinę intelektualinę būseną, atsiranda galimybė apibūdinti kūrinio stilių ir pakanka duomenų net autoriaus tikslui tada jau gana pagrįstai nusakyti.