Darbe aprašomi kai kurie svetimos kalbos įterpimo į autoriaus bei lyrinio subjekto “raiškos sritį” būdai. Vienas tokių būdų - stilistiškai konotuotos leksikos panaudojimas tekste. Šiuolaikinei poezijai būdingas atskirų žodžių kaip ištisų pasisakymų reprezentantų, išlaikančių svetimą ekspresyvumą, įterpimas į autoriaus kalbą. Eilėraštis taip pat gali būti konstruojamas kaip dviejų ar keleto balsų žaidimas, kuriam be to būdingas dialogiškas santykis su adresatu. “Žaidimas” dviem balsais skirtingų autorių kūryboje įgauna įvairias formas, - apie tai ir rašomo šiame straipsnyje. Svetimos kalbos įvaizdžių autoriaus kalboje analizė suteikia galimybę išsamiau ištirti ne tik lyrinio subjekto pobūdį, bet ir poetinės kalbos ypatybes.