Gotų ir senosios vokiečių aukštaičių kalbos dalyvių reikšmės ir funkcijų analizė biverbaliniuose junginiuose
Šis straipsnis yra skirtas gotų ir senosios vokiečių kalbos dalyvių vartojimo biverbaliniuose junginiuose analizei. Čia apžvelgiami esamojo ir praeities laiko dalyvių junginiai su veiksmažodžiais sein, haben ir werden gotų kalboje bei senojoje vokiečių aukštaičių kalboje. Savo forma jie buvo labai panašūs į praeities laiko sudėtines formas dabartinėje vokiečių kalboje, tačiau tuomet jie dar neturėjo aiškios laiko formos funkcijos bei reikšmės, nes veiksmažodžiai haben, sein, werden buvo išlaikę savo pilną leksinę reikšmę, ir tai nebuvo vientisas junginys turintis vieną laiko reikšmę. Abu dalyviai taip pat turėjo prėdikatyvinėms kalbos dalims būdingų bruožų – jie gaudavo linksnių galūnes, atspindinčias daiklavardžio (sakinio veiksnio arba papildinio) giminę ir linksnį. Tik vėlesnėje kalboje (rašto paminkluose) pastebimas pagalbinio veiksmažodžio ir esamojo ar būtojo laiko dalyvio (Partizip Präsens ir Partizip Perfekt) susiliejimas į vientisą laiko išraišką.