Plačiąja prasme, straipsnis nagrinėja vieną iš lietuvių kalbos sintaksės aspektų – sakinių klasifikacijos principus ir šiame procese iškylančias problemas. Kritiškai analizuodama nusistovėjusį semantinio egzistencinių sakinių tipo apibrėžimą ir jo vietą sakinių klasifikacijoje, autorė parodo lietuvių kalbotyroje įsitvirtinusio požiūrio neadekvatumą nagrinėjamam reiškiniui. Egzistencinius lietuvių kalbos sakinius įprasta traktuoti kaip atskirą nominatyvinių beasmenių sakinių pogrupį, išskiriant juos semantinio turino ir atliekamos funkcijos pagrindu. Autorė pateikia nemaža argumentų, parodančių tokios traktuotės ribotumą. Pirmiausia, abejojama, ar nominatyviniai sakiniai, susidedantys tik iš vieno elemento (daiktavardžio vardininko), savo reikšme gali atstoti egzistencinę predikaciją. Antra, tradicinis egzistencinių sakinių apibrėžimas lietuvių kalboje remiasi tapatumo (identifikacinės egzistencijos) ryšiu, o tai nėra skiriamasis egzistencinių sakinių klasifikacijos principas, taikomas šiam sakinių tipui kitose pasaulio kalbose. Nominatyviniai sakiniai neatitinka ir dar vieno egzistencinių sakinių bruožo – glaudaus “buvimo, egzislencijos” ryšio su laiko ir erdvės lokalizacija. Šios kritinės analizės pagrindu autorė siūlo naują lietuvių kalbos egzistencinių sakinių tipo apibrėžimą ir aptaria kai kuriuos šiems sakiniams būdingus aspektus, kaip antai: sakinio struktūrinius elementus, žodžių tvarkos modelius bei semantinius egzistencinių sakinių tipus.