Vokiškosios sudaiktavardintos bendraties vertimo į italų, lietuvių ir rusų kalbas problema
Straipsnyje nagrinėjama vokiškosios sudaiktavardintos bendraties atitikmenų italų, lietuvių ir rusų kalbose problema remiantis ištrauka iš R. M. Rilkės Auguste Rodin ir jos vertimais. Pirmiausiai trumpai apžvelgiama vokiškosios ir itališkosios sudaiktavardintos bendraties istorinė raida. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad lietuvių ir rusų kalbose bendratis iš esmės tik sintaksės lygmenyje priartėja prie daiktavardžio, o italų kalboje bendratis gali pasižymėti ir formaliomis daiktavaržių ypatybėmis. Nors lietuvių ir rusų kalbose nėra artikelių, tačiau egzistuoja kitos priemonės veiksmažodiniams daiktavardžiams sudaryti. Išnagrinėjus vertimus daroma išvada, kad lietuvių kalboje sudaiktavardintos bendraties artimiausias atitikmuo yra -imas/-ymas priesagų pagalba sudaryti daiktavardžiai, o rusų kalboje priesagų -енuе bei -нuе dariniai. Tik 44% itališkosios sudaiktavardintos bendraties kaip atitikmens vokiškajai liudija apie tai, kad vertimuose nesiekiama visiškų atitikmenų, o laikomasi tos kalbos, į kurią verčiama, normos. Pabrėžiama ir tai, kad vokiškoji sudaiktavardinta bendratis (dažniausiai atliekanti aplinkybių funkciją) gali būti verčiama ir veiksmažodinėmis perifrazėmis.