Dėl spartėjančios migracijos į Europą ir jos viduje vis didėja jau ir taip šiame kontinente esanti didelė kalbų ir kultūrų įvairovė, daugėja kalbų kontaktų, todėl daugiakalbystės tyrinėjimai tampa vis būtinesni. Šiame straipsnyje kritiškai analizuojant besiskiriančią sociolingvistinę situaciją Vakarų ir Vidurio/Rytų Europoje svarstomi klausimai, susiję su galimybe perkelti daugiakalbystės modelius iš Vakarų šalių į Vidurio ar Rytų Europos kontekstą. Straipsnyje nagrinėjamas Šveicarijos daugiakalbystės modelis, kuris dažnai traktuojamas kaip sektinas lingvistinės ir kultūrinės įvairovės palaikymo daugiakultūrėje šalyje pavyzdys. Analizuojamos Šveicarijos modelio stipriosios ir silpnosios pusės, diskutuojama, ar toks modelis gali būti perkeltas į kitą aplinką. Straipsnyje teigiama, kad kalbos vadybos praktika turi būti paremta kritine kalbos visuomenėje analize, atsižvelgiant į kalbinio konteksto istorines aplinkybes.