Veiksmažodinis papildinys senojoje prancūzų kalboje gali būti trijų skirtingų tipų sakiniuose, kur veiksnys neišreikštas eksplicitiškai, o suprantamas iš ankstyvesnio konteksto arba implicitiniu būdu nusakytas pačioje veiksmažodžio formoje, kur veiksnys išreikštas daiktavardžiu ir kur jis ireikštas kokiu nors substitutu. Savo struktūra ir formos taisyklingumu dabartinės prancūzų k. normai artimiausia yra frazė, kur veiksnys ir papildinys išreikšti daiktavardžiais, ji turi senojoje kalboje griežtą gramatinę formą. Mažiausiai griežta gramatinė forma yra tame sakinio tipe, kur pagrindinė, o dažnai ir vienintelė nominalinė sintagma yra veiksmažodinis objektas. Ten jo vieta mažiausiai fiksuota net ir tuo atveju, kai morfologinė forma (nelinksniuojami arba moteriškosios giminės daiktavardžiai) nenurodo jokio skirtumo tarp veiksnio ir papildinio funkcijos. Determinatyvai, jų tarpe ir artikelis, morfologiniame lygmenyje sekė bendra daiktavardinės sintagmos vystymosi linkme. Jie įėjo į daiktavardinę sintagmą pirmoje eilėje kaip ją organizuojantys elementai, o giminės, skaičiaus ir linksnio požymių perėmimas buvo tik prisitaikymas prie bendros morfologinės sistemos senojoje prancūzų kalboje.