1. Sudurtiniai gotų kalbos demonstratyvai pagal savo reikšmę gali būti skirstomi į tapatumo ir kokybės bei kiekybės demonstratyvus, o pagal savo pronominalizaciją - į pronominalizuotus ir leksinius. Pastarieji retai vartojami ir, atrodo, yra vertėjo naujadarai.
2. Sudurtiniai gotų kalbos demonstratyvai yra palyginti neseni, susideda iš įvardinio kamieno ir priesagos arba leksinio elemento. Jie dar neturi jokių šalutinių funkcijų, arba jos dar silpnai teišvystytos; abu elementai jau tapę vienu funkciniu vienetu.
3. Gotų kalbos sudurtinių demonstratyvų pronominalizacija vyko trijose plotmėse: funkcinėje, morfologinėje-paradigmatinėje ir leksinėje. Dauguma iš jų pronominalizavosi tik funkciniu ir morfologiniu-paradigmatiniu atžvilgiu.
4. Sudurtiniai demonstratyvai gotų kalboje vartojami substantyviškai, adjektyviškai, koreliatyviai ir gali atlikti bendrą parodomąją funkciją. Tik galutinai susiformavę gotų kalbos parodomieji įvardžiai (“swaleiks”) vartojami visose šiose funkcijose. Dauguma demonstratyvų pasitaiko tik vienoje arba dviejose iš šių vartojimo sferų.
5. Sudurtiniai gotų kalbos demonstratyvai yra nepriklausomi nuo graikiško originalo, nors, juos vartodamas, vertėjas stengėsi nuo jo nenutolti. Tik vartodamas “samasaiwals” (σʋ́μψʋχος) ir “samakuns” (σʋγγενής), vertėjas, atrodo, pasidavė graikiško teksto įtakai.