Daiktavardinės sintagmos vaidmens veiksnio funkcijoje analizė senosios prancūzų kalbos IX–XI a. paminkluose atskleidžia savotiškus artikelio formos bruožus morfologinėje plotmėje. Daiktavardinėje sintagmoje pagrindinis morfologinių požymių reiškėjas yra pats daiktavardis. Tais atvejais, kai daiktavardis vartojamas apibendrintąja forma, tik labai retai artikeliu yra grindžiami visos sintagmos morfologiniai kontūrai. Dėsningas morfologinių požymių reiškėjas jis yra tik vienu atveju, būtent, kai moteriškosios giminės daiktavardis yra kilęs iš lotyniškos trečiosios linksniuotės. Toks nežymus ir menkavertis artikelio vaidmuo morfologiniame lygmenyje leidžia manyti, kad šis daiktavardinės sintagmos elementas atėjo į senosios prancūzų k. sistemą ne kaip morfologinis, o kaip sintaksinis ir semantinis faktorius. Artikelio formos virtimas morfologiniu faktoriumi yra vėlesnės daiktavardžio sistemos raidos rezultatas.