Daiktavardis-veiksnys senojoje prancūzų kalboje IXXI a. vartojamas be artikelio, su artikeliu ir su įvardiniais determinatyvais. Naujas elementas daiktavardžio sintagmoje yra artikelis. Jis sudaro tarpinę grandį daiktavardinės sintagmos gramatinėje formoje tarp daiktavardžių be gramatinės determinacijos ir tų, kurie turi determinaciją: priklausomumo, parodomumo ir neapibrėžtumo. Artikelis nenurodo jokios konkrečios gramatinės determinacijos, pasireiškia kaip elementas, pažymintis bendrą gramatinį sąsajumą, o vėliau jis tampa pagrindiniu daiktavardinės sintagmos organizatoriumi. Palaipsniui plėsdamas savo įtaką, artikelis netrukus tampa nedeterminuoto daiktavardžio palydovu ir galutinai atsiriboja nuo įvardinių determinatyvų sferos. Artikelis pirmiausia pasirodo inversijoje prie daiktavardžio, nes šioje sintaksinėje padėtyje daiktavardžiui-veiksniui labiausiai reikėjo sustiprinti savo gramatinę situaciją; tai pirmoje eilėje pasireiškė gramatinėje jo sintagmos determinacijoje.