Santrauka
Straipsnyje nagrinėjamas lietuvių kalbos tada ir anglų kalbos then daugiafunkciškumas. Tyrimo tikslas – atskleisti tada ir then daugiafunkciškumo aspektus, palyginti jų semantinę ir funkcinę raišką sakytiniame diskurse. Anglų ir lietuvių kalbų žodynuose šių žodžių pateikiamos reikšmės skiriasi: lietuvių kalboje vyrauja su laiku susijusios reikšmės, taip pat pateikiama rezultato reikšmė, o anglų kalboje, be šių reikšmių, nurodoma ir keletas pragmatinių reikšmių. Kyla klausimas, ar lietuvių kalbos tada neturi pragmatinių reikšmių. Anglų kalbos then lingvistų tirtas ir kaip laiko adverbialas, ir kaip diskurso markeris, o lietuvių kalbos tada kaip diskurso markeris dar netyrinėtas. Tačiau procesas, kai prieveiksmis virsta diskurso markeriu, desemantizuojasi ir įgyja naujų funkcijų bei pragmatinių reikšmių, būdingas daugeliui pasaulio kalbų, galbūt jis net universalus, todėl vienas šio straipsnio tikslų ir yra patikrinti, ar šis virsmas lietuvių kalbai iš tiesų nebūdingas, ar tiesiog žodynai jo neatspindi.
Tyrimas paremtas tekstynų metodologija – empirinė medžiaga paimta iš Dabartinės lietuvių kalbos tekstyno ir Britų nacionalinio tekstyno. Atliktos kokybinės analizės rezultatai rodo, kad tiek lietuvių tada, tiek anglų then funkcionuoja ir kaip laiko adverbialas, ir kaip diskurso markeris. Kaip laiko adverbialai tada ir then atlieka dvi funkcijas: nusako sutampantį laiką ir nesutampantį laiką, arba įvykių seką. Kaip diskurso markeriai tada ir then sieja vienas po kito einančius diskurso vienetus, jais gali būti nusakomas rezultatas esant hipotetinei arba nehipotetinei situacijai, taip pat prielaida, pridūrimas (perėjimas prie kito tos pačios temos aspekto), žymima pokalbio (teiginio ir pan.) pradžia arba pabaiga.
