Lenkų priverstiniai darbininkai Klaipėdos krašte Antrojo pasaulinio karo metais
Šiame straipsnyje nagrinėjama lenkų priverstinių darbininkų padėtis Klaipėdos krašte Antrojo pasaulinio karo metais, atskleidžiant mažiau žinomą nacių okupacinės politikos aspektą. Remdamasis Lenkijos tautos atminties instituto tvarkoma duomenų baze, autorius surinko duomenis apie beveik 2 000 lenkų tautybės asmenų, kuriems Klaipėdos krašte buvo taikomi priverčiamieji darbai. Remiantis archyviniais tyrimais ir asmeninių liudijimų analize, tyrime nagrinėjama šių darbininkų demografinė padėtis, kilmė, darbo sąlygos ir elgesys su jais. Nacistinei Vokietijai okupavus Klaipėdą, vietiniai gyventojai buvo iškeldinti, o karo meto darbo jėgos poreikiams tenkinti į šalį buvo atvaryti užsienio darbininkai. Prievarta buvo mobilizuoti lenkų darbininkai, daugiausia jauni ir iš ekonominiu požiūriu nepalankių regionų, tokių kaip Ciechanovas. Su šiais darbininkais buvo žiauriai elgiamasi, jiems buvo taikomi diskriminaciniai įstatymai, dažnai jie dirbo ir gyveno nesaugiomis sąlygomis. Straipsnyje aptariama lenkų darbininkų patirtis įvairiose pramonės šakose, įskaitant statybas ir žemės ūkį, ir analizuojami motyvai, dėl kurių jie bėgo nuo priverstinio darbo. Straipsnyje taip pat nagrinėjamas opus seksualinio smurto prieš lenkų darbininkes klausimas, kuris istoriografijoje dažniausiai lieka nepastebėtas. 1945 m. sovietų kariuomenei išvadavus Klaipėdą, priverstinis darbas regione baigėsi, tačiau daugelis darbininkų susidūrė su tolesniais sunkumais, įskaitant sovietų valdžios institucijų netinkamą elgesį. Straipsnio pabaigoje pateikiami apmąstymai apie pokario žalos atlyginimo procesą ir raginama tęsti mokslinius tyrimus bei tarpvalstybinį bendradarbiavimą, siekiant visapusiškai suprasti priverstinio darbo Klaipėdos regione istoriją ir jo ilgalaikį poveikį nukentėjusioms bendruomenėms.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.