Viena iš svarbiausių istorinio proceso, kurį lėmė sovietinis totalitarinis režimas Lietuvoje, sudedamųjų dalių buvo totalitarinės valdžios ir religijos, o konkrečiu atveju - jos institucinės išraiškos Katalikų Bažnyčios santykiai. Sovietinio totalitarinio režimo idėjinis pagrindas - jo diegta komunistinė ideologija negatyviai traktavo religiją, o tai darė didžiulę įtaką ne tik socialinei struktūrai, bet ir kiekvieno žmogaus gyvenimui. Be to, Katalikų Bažnyčia pokario Lietuvoje buvo likusi vienintele legalia institucija, kurios vidaus gyvenimo totalitarinis režimas neįstengė visiškai kontroliuoti, dėl to čia galėjo rusenti asmeninės ir nacionalinės laisvės idėja. Taigi nuodugniai neįvertinus tų santykių neįmanoma gerai suprasti sovietinio Lietuvos istorijos laikotarpio. Deja, Katalikų Bažnyčios padėčiai sovietinėje totalitarinėje sistemoje Lietuvos mokslininkai kol kas neskyrė pakankamai dėmesio. Istoriografijoje ir mokslinėje publicistikoje daugiau dėmesio teko tik Bažnyčios padėčiai pirmaisiais pokario metais ir aštuntajame bei devintajame dešimtmetyje. Pirmuoju atveju tai lėmė siekis atskleisti Katalikų Bažnyčios ryšius su ginkluotuoju partizaniniu pasipriešinimo judėjimu ir šio laikotarpio tragiškumas, antruoju atveju - geresnis šaltinių prieinamumas ir svarbi Bažnyčios vieta disidentiniame sąjūdyje. Tačiau 1953- 1967 m. tarpsnis svarbus tuo, kad tuomet totalitarinės valdžios ir religijos santykiai turėjo atsiskleisti gryniausiu pavidalu, nes sovietų valdžios antibažnytinė politika nebegalėjo būti grindžiama Bažnyčios ryšiais su pasaulietiniu opoziciniu pogrindžiu.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.