Žydai: „kaimynai“ ar „svetimieji“? Etninių mažumų problematika Lietuvos istorijos moksle

Santrauka

Po daugelio cenzūros, kontrolės, varžomos žodžio laisvės metų Lietuvos visuomenei pagaliau atsirado galimybė viešai reikšti bei propaguoti įvairius požiūrius ir vertybių sistemas. Šis procesas turėjo paliesti ir istorijos mokslą, susijusį su naujų faktų atskleidimu ir jų interpretacijų patikslinimu, visuomenės istorinės sąmonės formavimu. Tačiau nepaisant gana sparčios visuomeninių diskursų ir viešosios nuomonės kaitos, pokyčiai socialinėje ir istorinėje sąmonėje bei atmintyje vyksta kur kas lėčiau nei norėtųsi. Istoriografija iš dalies atspindi visuomenės atminties ir užmaršties sluoksnius, kurie yra susiję su dviem laikotarpiais. Pirmasis apima ikikomunistinę praeitį (iki 1940 m.), antrasis – tarybinę aneksiją (1940–1989) ir nacių okupaciją (1941–1944). Lietuvių ir jų santykių su kitomis etninėmis grupėmis savivoka būdinga ikianeksiniam laikotarpiui. Šio laikotarpio populiari samprata išryškina kolektyvinę tapatybę, kolektyvinį pasididžiavimą savo tariama tolerancija, istorinės kaltės neigimą kitų ir neteisybės savo atžvilgiu iškėlimą. Tuo tarpu tarybinis ir nacių okupacijos laikotarpis, griaunantis stereotipus apie harmoningą tautų sugyvenimą, yra susijęs su politiniais ir pasaulėžiūriniais skirtumais tarp lietuvių ir su bandymais kaltę už įvykius priskirti išorės jėgoms (iš esmės tai pateisinama). Kitas svarbus šios savijautos aspektas – tai „lietuvių tautos" atsakomybės už skriaudas kitoms etninėms grupėms neigimas, plačiai iškerojęs tautinėje" lektūroje.