Straipsnio tikslas – ištirti buitinių skundų praktiką sovietinėje Lietuvoje, kuri pradėjo plisti nuo XX a. šeštojo dešimtmečio vidurio. Remiamasi Sheilos Fitzpatrick ir keleto kitų istorikų moksline hipoteze, kad skundų ir prašymų autoriai tapdavo tokiais neformalių ekonominių santykių subjektais, kokie sovietinėje blato praktikoje buvo globėjas ir klientas. Ši hipotezė toliau plėtojama pasitelkiant lietuvišką medžiagą. Analizė rodo, kad blatas kaip neformali šešėlinė veikla buvo prieinamas tik privilegijuotiems sovietinės visuomenės nariams, o skundų ir prašymų praktika tapo valdžios įteisinta surogatine blato forma, kuria naudojosi eiliniai (neturintys išskirtinių socialinių ryšių) Lietuvos gyventojai. Straipsnyje taip pat nagrinėjamas skundų ir prašymų pobūdis, turinys ir rašymo priežastys.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.