XX a. paskutiniajame dešimtmetyje Estijos visuomenė buvo ypač stipriai ir vienareikšmiškai orientuota į ateitį, o prisiminimai apie patirtas represijas blanko stulbinamu greičiu. Iki XX a. paskutiniojo dešimtmečio pabaigos Estijos elitas jau suprato, kad „reikia kažką daryti“, siekiant sustiprinti tautos praeities (represijų patirties) tęstinumą ir perdavimą visuomenei, taip pat skirtingų kartų dialogą. Tautai svarbių įvykių (pvz., karo) atminimas ir įamžinimas pasireiškia trijose plotmėse: nacionalinėje, pilietinės visuomenės organizacijų ir asmeninėje (šeimos ir giminių aplinka, tiesioginiai susitikimai)“. XXI a. pradžioje Estijos visuomenė jau yra subrendusi represijų atminimo ir įamžinimo atžvilgiu. Tai patvirtina pateikti pavyzdžiai: pirma, plati praeities aktualizacijos kampanija, kuria buvo siekiama paskleisti praeities atminimą tarp kartų ir kuri pabrėžė simbolišką represuotųjų vertę visuomenei; antra, suaktyvėjusios represuotųjų pastangos būti labiau girdimiems ir padėti išsaugoti represijų atminimą, ir tai rodo Sulaužytos rugiagėlės sąjungos veikla; ir trečia, užslėptas represijų atminimo aspektas – valingas, iki šių dienų slopintų atsiminimų apie skausmą ir žiaurumus pasirodymas viešumoje, tarpininkaujant antrajai kartai.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.