Genocido aspektai Rusijos ir Ukrainos kare: kėsinimasis į Ukrainos žmones ir kultūros paveldą

Santrauka

Pradėdama plataus masto agresiją prieš Ukrainą, Rusijos Federacija pažeidė Jungtinių Tautų Chartijos 2 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą draudimą „naudoti jėgą prieš bet kurios valstybės teritorinį vientisumą ar politinę nepriklausomybę“. Nuo 2022 m. vasario 24 d. Ukrainoje vykdomi Rusijos ginkluotųjų pajėgų nusikaltimai yra patys sunkiausi tarptautinio masto nusikaltimai, tą patvirtina ir Tarptautinio baudžiamojo teismo išduotas arešto orderis Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui ir prezidentui pavaldžiai vaiko teisių įgaliotinei Marijai Aleksejevnai Lvovai-Belovai dėl konkrečių veikų, kurias šis teismas priskiria karo nusikaltimams. Siekiant šias veikas pripažinti genocido nusikaltimu, būtina įrodyti kaltinamojo ketinimą visiškai ar iš dalies sunaikinti nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę grupę.

Šiame straipsnyje nagrinėjami karo nusikaltimai, kuriuos Rusijos ginkluotosios pajėgos įvykdė prieš civilius Ukrainos gyventojus per Rusijos ir Ukrainos karą, ir nustatomi šių veikų ketinant vykdyti genocidą požymiai. Jame analizuojami aiškūs genocido veiksmai, įskaitant žudymus, sunkių kūno ar psichinių sužalojimų padarymą, priverstinį ukrainiečių vaikų perkėlimą į Rusiją ir okupuotas teritorijas bei sąmoningą gyvenimo sąlygų, nukreiptų į ukrainiečių kaip tautos fizinį sunaikinimą, sudarymą. Be to, straipsnyje kruopščiai nagrinėjami išpuoliai prieš šalies kultūros paveldo objektus, kurie, nelygu aplinkybės, gali būti kvalifikuojami kaip karo nusikaltimai (kai, be kita ko, jų negalima pateisinti karo būtinybe ir yra pažeidžiamas karinių ir civilių taikinių atskyrimo principas), nusikaltimai žmoniškumui (kai jie yra sistemingi) arba genocidas (kai jis yra tapatybės naikinimo politikos dalis).

Autorė įrodo, kad Rusijos agresija prieš Ukrainą ne tik kelia grėsmę šalies teritoriniam vientisumui ir valstybės suverenitetui, bet ir siekia bent iš dalies sunaikinti ukrainiečių tautą, jos tapatybę ir kultūrinį paveldą. Rusijos ir Ukrainos konfliktas turi genocido požymių, kurie pripažįstami tarptautinėje teisėje pagal 1948 m. Genocido konvenciją. Šie požymiai pasireiškia bandymu vykdyti genocidą, tiesioginiu ir viešu genocido kurstymu bei genocido vykdymu tam tikrose teritorijose, konkrečiai Bučoje ir Mariupolyje. Bus sudėtinga pagrįsti ir įrodyti šio nusikaltimo vykdymą visoje Ukrainoje – šios pastangos gali užtrukti ne vienerius metus. Išimtis iš šio iššūkio – masinis beveik 4500 ukrainiečių našlaičių perkėlimas į Rusiją – nusikaltimas, palietęs visą šalį. Be to, kankinimų ir žudynių veiksmai, įvykdyti ankstyvuoju plataus masto įsiveržimo laikotarpiu (2022 m. vasario ir kovo mėn.) Kyjivo ir Černigovo regionuose, rodo tam tikrose vietovėse vykdyto genocido požymius. Vertinant turimus faktus per istorinę prizmę, Rusijos pajėgų veiksmuose Ukrainoje galima įžvelgti genocido požymių.